Vos tik nutirpsta paskutinės sniego salelės, sodas vėl prisikelia – čia sugrįžta žolė, pavasariniai kvapai, o kartu ir… kaimynų katės. Kai kuriems tai – nepageidaujami svečiai. Ypač tada, kai gražiai sutvarkytoje žemėje ryte randi ne daigus, o iškastas duobutes ar paliktą „kvapnią dovanėlę“.
Būtent tokią situaciją išgyveno sodininkė ir tinklaraštininkė Millie Smithy. Ji nusprendė išsiaiškinti – kuris metodas iš tikrųjų veikia, o kurie tik gražiai skamba. Po kelių savaičių bandymų atsirado aiškus favoritas.
Bandymų netrūko, bet dauguma jų nuvylė
Pirmas išmėgintas sprendimas – gerai žinomas „triukas“ su vandens buteliu. Idėja, kad saulė nuo butelio atsispindi ir išgąsdina kates, skamba paprastai. Tačiau jau kitą rytą paaiškėjo – katėms šis efektas nė motais. Išmatos atsidūrė visai greta butelio – akivaizdu, kad jos nesuprato, jog turi būti išsigandusios.
Toliau – čili pipirai. Jie išties kelias dienas veikė – tačiau kaip ir numanė Millie, vėjas bei lietus viską greitai nuplovė. O ar katės tiesiog negrįžo savaime – irgi neaišku. Žodžiu, trumpalaikis efektas, daugiau vargo nei naudos.
Spygliuoti kilimėliai – štai čia jau pasimatė šiokia tokia pažanga. Ypač po žvyru – katėms nemalonu vaikščioti tokiais paviršiais. Tačiau viso sodo jais nukloti nėra nei įmanoma, nei praktiška. Tinka tik labai konkrečioms vietoms – pavyzdžiui, siaurai žvyro juostai prie lango, kur katės ypač mėgsta leisti laiką.
Technologijos prieš uodeguotuosius svečius
Galiausiai – išmaniųjų technologijų metas. Millie ėmėsi bandyti ultragarso prietaisus, kurie reaguoja į judesį ir skleisdami žmogui beveik negirdimus garsus turėtų atbaidyti kates. Pigesni aparatai veikė ne visada – kai kurios katės tarsi ignoravo jų buvimą. Tačiau kiek brangesni variantai pasiteisino geriau – visgi kai kurios vietos sode vis dar nebuvo saugios.
Tuomet buvo pasitelktas papildomas ginklas – vandens purkštuvai su judesio davikliais. Veikimo principas – paprastas, bet efektyvus. Katė pasirodo – įsijungia purkštuvas – ir ji greitai sprunka. Po kelių tokių susidūrimų jos tiesiog nustojo lankytis.
Šis sprendimas turi vieną trūkumą – jei pats vaikštai po sodą, tenka išjungti sistemą. Bet tai menka smulkmena, palyginus su tuo, kiek streso sutaupoma žinant, kad vaikštai po žolę ar gėlyną, o po kojomis – tik žolė, ne „dovanėlės“.
„Zona be kačių“ – misija įmanoma
Millie pripažino – eksperimentas nebuvo trumpas, bet rezultatas vertas kiekvieno žingsnio. Dabar jos sodas švarus, tvarkingas, o augalai – nepažeisti. Ji taip pat pastebėjo, kad išmanieji sprendimai ne tik saugo veją, bet ir tinka gėlynams, daržui ar takeliams – svarbu tik tinkamai paskirstyti įrenginius.
Šis metodas nekenkia katėms, yra humaniškas ir natūralus – nėra jokių cheminių medžiagų, agresyvių veikliųjų junginių ar kvapų. Vanduo – tai, ko dauguma kačių tiesiog nemėgsta, ir to pakanka.
