Patyrę sodininkai dalijasi žiniomis apie pavasarinį medžių genėjimą. Keli svarbūs niuansai padės ne pakenkti, o realiai sustiprinti sodą.
Kiekvienam sodininkui verta įsidėmėti: pavasarinis genėjimas – darbas, kurį reikia atlikti arba teisingai, arba geriau visai nesiimti. Netinkamu metu padarytas netaisyklingas pjūvis gali pabloginti medžio būklę ir pakenkti jo sveikatai. Kita vertus, apleista laja taip pat tampa problema. Todėl pravartu žinoti pagrindinius principus, kuriais remiasi patyrę sodininkai.
Pirmiausia, dar prieš išeinant į sodą, pasirūpinkite įrankiais. Atšipusios genėjimo žirklės ar surūdijęs pjūklas ne pjauna, o plėšo medieną. Tokios žaizdos gyja ilgai, į jas lengviau patenka infekcijos, o vietoje naudos medis patiria papildomą stresą. Įrankiai turi būti aštrūs ir švarūs – tai ne smulkmena, o būtinas minimumas.
Obelims ir kriaušėms taikoma aiški taisyklė: vertikaliai augančias šakas geriau pašalinti, o horizontaliai augančias palikti arba tik šiek tiek patrumpinti. Būtent horizontalios šakos dažniausiai duoda vaisių, o vertikalios labiau „kelia“ medžio jėgas į aukštį ir tankina lają, bet derliaus nedidina. Jei vertikalią šaką vis dėlto kertate, patariama palikti nedidelį kelmelį – ant jo gali išaugti naujas, naudingesnis ūglis. Vienmečių ūglių geriau neliesti, nes jie svarbūs būsimam derliui.
Kaulavaisiams – vyšnioms, slyvoms, abrikosams – galioja priešingas principas. Čia būtent ilgi vienmečiai ūgliai yra pagrindiniai derliaus „nešėjai“, todėl juos reikėtų palikti, tik lengvai patrumpinant. Tai esminis skirtumas tarp dviejų medžių grupių, kurį pradedantieji neretai supainioja. Jei kaulavaisius genėsite kaip sėklavaisius, derliaus galite ir nesulaukti.
Visiems medžiams galioja pagrindinė taisyklė: negenėkite per šalčius ir neskubėkite iškart po atlydžio, jei dar yra šalnų grįžimo rizika. Švieži pjūviai esant minusinei temperatūrai gali apšalti, audiniai pažeidžiami, o medis vietoje atsigavimo pradeda silpti ir sirgti. Palaukite stabilios teigiamos temperatūros – tuomet imkitės genėjimo.
