Naujas tyrimas atskleidė ryšį tarp smegenų „atliekų“ šalinimo sistemos sutrikimų ir didesnės psichozės rizikos. Mokslininkų teigimu, svarbūs pokyčiai gali prasidėti dar ankstyvoje vaikystėje.
Tarptautinė tyrėjų komanda išanalizavo 85 žmonių, turinčių 22q11.2 delecijos sindromą (22q11DS), smegenų skenavimo duomenis. Ši genetinė būklė siejama su gerokai padidėjusia psichozinių sutrikimų, įskaitant šizofreniją, išsivystymo tikimybe.
Kadangi 22q11DS susijęs ir su didesne psichozės rizika, ir su įvairių smegenų „valymo“ sistemos dalių sutrikimais, tyrėjai siekė geriau suprasti, kaip prastėjantis atliekų šalinimas gali prisidėti prie psichozės išsivystymo.
Tyrimo dalyviai priklausė ilgalaikei grupei, kurioje stebimi 22q11DS turintys asmenys ir jų sveiki broliai bei seserys. Per 25 metus jie buvo skenuojami kelis kartus. Tyrimų metu dalyvių amžius svyravo nuo 5 iki 35 metų, todėl mokslininkai galėjo įvertinti, kaip būklė kinta nuo vaikystės iki suaugystės ir kaip šie pokyčiai skiriasi nuo įprastos smegenų raidos.
Nustatyta, kad 22q11DS turintiems asmenims anksti pasireiškė sutrikusio smegenų „apsivalymo“ požymiai. Tarp tų, kuriems vėliau išsivystė psichozės simptomai, ši sistema su amžiumi nesivystė ir neplėtėsi taip, kaip būtų tikėtina.
„Ši netipinė trajektorija rodo, kad pažeidžiamumas, kylantis iš biologinių ir aplinkos veiksnių sąveikos, egzistuoja gerokai anksčiau, nei pasireiškia simptomai“, – teigia Ženevos universiteto psichiatras Alessandro Pascucci.
Tyrėjai smegenų „valymo“ sistemos veiklą vertino taikydami rodiklį, vadinamą ALPS indeksu. Jis iš esmės parodo vandens judėjimą smegenyse palei svarbius „vamzdynus“.
Jei šie kanalai neveikia tinkamai, iš smegenų prasčiau pašalinamos įvairios cheminės atliekos ir kitos medžiagos. Joms kaupiantis gali kilti uždegimas, būti pažeidžiamos ląstelės ir, tikėtina, didėti psichozinių sutrikimų rizika.
Be ALPS įverčių, tyrėjai, remdamiesi 39 dalyvių pogrupio duomenimis, apskaičiavo ir sužadinamųjų bei slopinamųjų signalų pusiausvyrą smegenyse.
Optimaliam smegenų funkcionavimui būtina kruopšti pusiausvyra tarp neuromediatorių: glutamato, kuris sužadina neuronus, ir gama amino sviesto rūgšties (GABA), kuri padeda juos slopinti. Tačiau šiame tyrime nustatyta, kad dalyviai, kurių smegenų „valymo“ sistema buvo mažiau efektyvi (fiksuotas mažesnis vandens srautas ir žemesni ALPS rodikliai), turėjo gerokai daugiau sužadinamųjų nei slopinamųjų signalų.
„Perteklinis sužadinimas gali tapti toksiškas neuronams ir prisidėti prie pokyčių tam tikrose smegenų srityse, kurios yra ypač pažeidžiamos ir susijusios su psichoze, pavyzdžiui, hipokampe“, – sako A. Pascucci.
Hipokampas yra smegenų sritis, kuri ypač jautri stresui ir uždegimui, o ankstesni tyrimai jau siejo jos pokyčius su psichoze.
„Mūsų rezultatai leidžia manyti, kad egzistuoja ryšys tarp smegenų „valymo“ sistemos disfunkcijos, neurotoksinio poveikio mechanizmų ir psichozės“, – priduria A. Pascucci.
Mokslininkai pabrėžia, kad sutrikusi smegenų „valymo“ sistema nėra išskirtinai būdinga 22q11DS, tačiau šios nedidelės tiriamosios grupės duomenys suteikė svarbių užuominų, kaip prastesnis „smegenų valymas“ galėtų būti susijęs su psichoziniais epizodais ir sutrikimais.
Jei įspėjamieji ženklai iš tiesų atsiranda anksti, atsiveria galimybė įsikišti dar iki simptomų pradžios. Papildomi tyrimai šiame kritiniame raidos lange galėtų padėti geriau suprasti, kaip apskritai vystosi psichozinės būklės.
Šiuo metu dauguma psichozės gydymo metodų orientuoti į simptomų, pavyzdžiui, haliucinacijų, valdymą, kai jie jau pasireiškia. Vis dėlto, mokslui žengiant į priekį, gali atsirasti daugiau prevencinių, proaktyvių sprendimų.
„Tokių keičiamų prognozinių veiksnių nustatymas galėtų atverti kelią strategijoms, padedančioms atidėti ar net užkirsti kelią pirmajam psichozės epizodui“, – teigia Ženevos universiteto psichiatras Stephan Eliez.
Tyrimas publikuotas žurnale „Biological Psychiatry: Global Open Science“.
