Mokslininkai priartėjo dar vienu žingsniu prie ilgaamžiškumo paslapties – naujame tyrime identifikuoti kelių dešimčių kraujo baltymų rinkiniai, susiję su lėtesniu senėjimu šimtamečių organizme.
Šveicarijos mokslininkai surinko ir palygino sveikų 30–60 metų asmenų, ligoninėje gydomų 80–90 metų senjorų ir 100 metų bei vyresnių šimtamečių kraujo mėginius. Buvo tiriama, kaip laikui bėgant kinta plazmos baltymų raiška ir kaip tai veikia medžiagų apykaitą, imuninę sistemą bei bendrą gyvenimo trukmę.
Iš daugiau kaip 700 išmatuotų baltymų išsiskyrė 37 baltymų profilis, kuris, kaip nurodo tyrimo pirmasis autorius, Ženevos universiteto ląstelių fiziologas Flavienas Delhaesas, „buvo artimesnis jauniausios grupės, o ne aštuoniasdešimtmečių profiliui“.
„Tai sudaro maždaug 5 procentus visų tirtų baltymų ir rodo, kad šimtamečiai visiškai neišvengia senėjimo, tačiau tam tikri pagrindiniai mechanizmai jų organizme gerokai sulėtėja.“
Daug baltymų iš šio profilio moduliuoja imunitetą ir medžiagų apykaitą. Kai kurie jų yra ypač svarbūs perdirbant raudonuosius kraujo kūnelius ir pašalinant disfunkcinius baltymus, tarp jų ir susijusius su neurodegeneracinėmis ligomis, pavyzdžiui, Alzheimerio liga.
Kiti baltymai inicijuoja apoptozę – užprogramuotą ląstelių žūtį, kuri slopina navikų formavimąsi. Dar kai kurie identifikuoti baltymai susiję su palankia riebalų apykaita ir insulino išskyrimu, todėl padeda apsisaugoti nuo medžiagų apykaitos sutrikimų.
Baltymai taip pat „laiko“ mūsų kūną fiziškai – palaiko tarpląstelinę matricą, želė primenančią mineralų, kolageno ir kitų medžiagų tinklą, kuris veikia kaip kūno „cementas“ ir kuriame yra įterptos ląstelės. Šimtamečių kraujyje šios struktūrą palaikančios baltymų grupės atrodo ypač sustiprėjusios.
Ryškiausia tyrimo išvada siejasi su penkiais baltymais, susijusiais su oksidaciniu stresu. Šį dažnai sukelia pernelyg aktyvūs imuniniai procesai, ir jis laikomas vienu iš senėjimą spartinančių veiksnių.
Kaip ir klasikinėje pasakoje apie tris lokius ir skirtingai įkaitintą košę, organizmo procesai turi vykti „nei per daug, nei per mažai“ – optimaliai. Pavyzdžiui, baltieji kraujo kūneliai gamina laisvuosius radikalus tam, kad sunaikintų patogenus ir apsaugotų nuo infekcijų. Tačiau pernelyg gausi laisvųjų radikalų gamyba sukelia uždegimą ir audinių pažeidimus, kurie susiję su autoimuninėmis ligomis, vėžiu ir neurodegeneracinėmis ligomis.
Panašiai ir mitochondrijos – jos gamina energiją, būtiną gyvybei palaikyti, bet tapusios disfunkcinėmis ima gaminti perteklinius laisvuosius radikalus, tarsi prastai prižiūrimi automobiliai, skleidžiantys tirštus išmetamųjų dujų debesis.
Jeigu šimtamečiai atrodo itin apsaugoti nuo oksidacinio streso, logiškai atrodytų, kad jų organizme turėtų būti daugiau antioksidacinių baltymų, tiesa?
Rezultatai pateikė netikėtą atsakymą: šio tyrimo šimtamečiai gamino mažiau antioksidacinių baltymų nei įprasta vyresnio amžiaus populiacijoje. Tikėtina, kad taip yra dėl apskritai mažesnio oksidacinio streso lygio jų organizme. Šiuo požiūriu jiems paprasčiausiai nereikia tokio didelio antioksidantų kiekio – tai savotiška „vištos ir kiaušinio“ situacija.
Panašus paradoksas pastebėtas ir dėl baltymo, atsakingo už GLP-1 hormono, skatinančio insulino išsiskyrimą, skaidymą. Šio hormono veikimu pagrįstos ir kai kurios šiuolaikinės vaistų nuo nutukimo ir diabeto grupės.
„Tai irgi atrodo prieštaringai – rezultatai rodo, kad šimtamečiai palaiko gerą gliukozės pusiausvyrą nereikalaudami iš organizmo didelio insulino kiekio“, – aiškina Delhaesas.
Apibendrinant galima teigti, kad šimtamečiai greičiausiai pasižymi optimizuota medžiagų apykaita, o ne pernelyg aktyvia baltymų veikla, kuri būtina sutrikusiai medžiagų apykaitai suvaldyti.
Gauti rezultatai taip pat sustiprina vadinamąją „uždegiminio senėjimo“ (angl. inflammaging) teoriją. Ji teigia, kad senėjimas išbalansuoja imuninę sistemą ir palaiko nuolatinę, lėtinę uždegiminę būseną.
Praktiniu lygmeniu tyrėjai pabrėžia, kad sveikas senėjimas labai priklauso nuo mūsų pačių veiksmų:
„Genetinis ilgaamžiškumo komponentas sudaro tik apie 25 procentus, todėl gyvenimo būdas suaugus – mityba, fizinis aktyvumas, socialiniai ryšiai – yra itin galinga įtaka“, – nurodo autoriai.
Tad verta valgyti vaisių, kad sumažėtų laisvųjų radikalų kiekis kraujyje, reguliariai judėti ir stiprinti tarpląstelinę matricą bei raumenis, o taip pat rūpintis smegenų sveikata palaikant aktyvų socialinį gyvenimą.
Nors genetiniai predisponavimai ir individualūs skirtumai gali riboti bet kokias priešsenėjimo pastangas, didžiausia ir praktiškiausia ilgaamžiškumo „paslaptis“ vis dar išlieka nuosekli savipriežiūra.
