Sausis lyg ir nepretenduoja į išskirtinius simbolius – jokios kalėdinės euforijos jau nelikę, pavasaris dar toli, o oras dažnai toks, kad ir dangus atrodo pavargęs. Tačiau sausio 28-oji tyliai primena: net ir viduržiemis gali kvepėti istorija. Net jeigu ji slepiasi tarp datų, kurios iš pirmo žvilgsnio – tik skaičiai. Iš tiesų – tai ženklai.
1588-ieji. Krokuva. Seime patvirtinamas Trečiasis Lietuvos Statutas – vienas iš tų dokumentų, kuris nebuvo tik popierius. Jis daugiau kaip du šimtus metų buvo pamatas – teisės kodas, kuris aiškiai rodė, kad Lietuva yra valstybė su savo taisyklėmis, su savo teismais, su struktūra. Ir tai – dar XVI amžiuje. Spausdintas slavų kalba, bet dvasia – be jokios abejonės – lietuviška. Statutas gyveno ilgiau nei daugelis monarchų.
1928 metai. Vokietija ir Lietuva pasirašo sutartį, kuria Klaipėdos kraštas pripažįstamas Lietuvos dalimi. Šiandien tai atrodo savaime suprantama – bet anuomet tai buvo geopolitinis pasiekimas, įtvirtinęs istorinę tiesą ir ryšį su jūra. Klaipėda – tai vartai į pasaulį, bet ir į pačios Lietuvos tapatybę.
Ir tada – tylūs, mažiau matomi, bet ne mažiau svarbūs momentai. 1994-aisiais gimsta Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga – iniciatyva, kuri įprasmina žodžio galią ten, kur dažniausiai trūksta dėmesio. Kaimas turi savo ritmą, savo balsą – ir jis vertas būti girdimas.
2002-aisiais Lietuva tampa ir paveldo saugotoja. Premjeras Algirdas Brazauskas priima svečią iš Amerikos žydų komiteto – pokalbis ne apie formalius vizitus, o apie 309 toras, saugotas Lietuvoje ir perduotas Izraeliui. Religinis paveldas čia tampa jungtimi tarp tautų, tarp skausmingos istorijos ir pagarbos jai.
2004 metai – pirmą kartą Lietuvoje atliekama kraujo valymo procedūra, vadinama selektyvia imunosorbcija. Kauno medicinos universitetas prisijungia prie Europos medicinos elitų. Mažai apie tai kalbama, bet tai – irgi įvykis, kai mokslas tyliai rašo Lietuvos vardą pasaulio žemėlapyje.
2008-ieji pažymėti kitaip – iš Latvijos į Lietuvą pargabentas įtariamasis Medininkų žudynių byloje Konstantinas Nikulinas. Tai ne tik teisinė procedūra, tai – istorinė skola, kuri dar laukia galutinio taško.
Ir dar – žmonės. Kūrėjai. Tie, kurie gyvenimą Lietuvoje vertė prasmingesniu. 2009-aisiais Užsienio reikalų ministerija „Lietuvos tūkstantmečio žvaigžde“ įvertina režisierių Arūną Matelį. Jo filmai – tai ne žanras, tai požiūris į pasaulį. O 2011-aisiais Vilnius netenka kritiko Skirmanto Valiulio – žmogaus, kuris mokėjo žiūrėti giliau nei ekranas. Tais pačiais metais pagerbti ir kiti: Juozapas Albinas Herbačiauskas Kaune, Rimvydas Žigaitis Kazlų Rūdoje – jų atmintis įamžinta lentomis, iškabomis, bet svarbiausia – žmonių galvose.
2014-ieji – metai, kai Lietuvos bankas išleidžia 50 litų monetą, skirtą Kristijonui Donelaičiui. 300 metų po gimimo – ir jo „Metai“ tebėra pamatas, iš kurio mokomės kalbėti savimi. Ne per Google Translate, o iš vidaus.
Tokia ta sausio 28-oji. Ne data, o tiltas – iš praeities į dabar. Akcentai, kurie nėra atsitiktiniai. Jie primena: Lietuvos istorija – ne tik vadovėlių medžiaga. Ji gyva, su kvapu, su veidais, su sprendimais, kurie dar ir šiandien skamba.
Jei klausimas „ką šiandien švenčiame?“ atrodo nereikalingas – atsakymas slypi čia. Lietuva kiekvieną dieną yra šiek tiek daugiau, nei vakar. Reikia tik sustoti ir pažiūrėti. Sausio 28-oji – viena iš tų progų.
Kopijuoti, platinti, skelbti ELTA turinį be ELTA raštiško sutikimo draudžiama.
