Giliai Sacharos dykumoje aptiktas naujas spinozauro rūšies dinozauras stebina neįprasta kaukolės skiautere ir leidžia iš naujo pažvelgti į šių plėšriųjų roplių gyvenimo būdą. Mokslininkai mano, kad ši būtybė galėjo gyventi pusiau vandenyje ir medžioti tarsi „pamelinė, pragarą primenanti garnė“ ankstyvųjų upių deltose.
Sacharoje pavyko aptikti naują spinozauro rūšį – gyvūną su unikaliu kaukolės skiauteriu, kokio iki šiol nebuvo matyta tarp šios dinozaurų grupės atstovų. Rūšis pavadinta Spinosaurus mirabilis, kas verčiama kaip „nuostabioji dyglinė driežas“.
Iki šiol dauguma spinozauro liekanų buvo randamos pakrantės nuogulose, siejamose su senuoju vandenyno ar jūrų dugnu. Tuo tarpu šis egzempliorius atkeliavo iš dabartinio Nigerio gilumos – šimtus kilometrų nuo šiuolaikinės vandenyno pakrantės. Net ir tyrėjų komandai, vadovaujamai paleontologo Paulo Sereno iš Čikagos universiteto, tai buvo netikėtas atradimas.
Pasak P. Sereno, atradimo reikšmė pilnai atsiskleidė lauko stovykloje, kur mokslininkai pirmą kartą kompiuteryje pamatė iš skaitmeninių 3D modelių surinktą kaukolę. Komanda Sacharos viduryje, naudodama saulės energija maitinamą kompiuterį, atkurė iškastų kaulų formas ir sujungė jas į visumą.
Tyrėjai daro prielaidą, kad šis spinozauras gyveno pusiau vandenyje. Jo siauri, tankiai išsidėstę, tarpusavyje tarsi persipinantys dantys primena šiuolaikinių krokodilų dantis – tai būdinga grobio, daugiausia žuvies, stvėrimui ir laikymui. Netoliese dinozauro radimvietės upės nuogulose taip pat aptikta ilgakaklių dinozaurų liekanų, kas rodo senovinės upės ar deltos ekosistemą.
Pats P. Sereno šį dinozaurą vaizdingai pavadino „paminiška pragarine garne“. Jo manymu, Spinosaurus mirabilis galėjo bristi iki dviejų metrų gylio vandenyje, tačiau didžiąją laiko dalį, tikėtina, praleisdavo ant seklumos, tykodamas stambios žuvies ir kito vandens grobio.
Paslaptingiausia šio dinozauro dalis – kardą ar jataaganą primenantis kaukolės skiauteris. Jo paskirtis kol kas neaiški. Mokslininkai spėja, kad skiauterė galėjo būti padengta keratinu (panašiai kaip paukščių snapai ar raguočių ragai) ir turėti ryškų, akį traukiantį raštą ar spalvas. Tai galėjo būti vizualinis signalas gentainiams – pavyzdžiui, poravimosi metu ar varžantis dėl teritorijos, panašiai kaip ryškus tukano snapas.
Ankstesni radiniai iš Pietų Kinijos jau buvo atskleidę, kad prieš maždaug 518 milijonų metų kai kurie tolimiausi žmogaus protėviai turėjo keturias akis. Dabar Sacharoje atrastas neįprastas spinozauras dar kartą primena, kokia keista ir įvairi buvo Žemės gyvybė prieš milijonus metų – ir kiek daug jos paslapčių dar tik pradedame suprasti.
