Prabanga už pusę kainos: atskleidė naudotus hibridus, kurie padės pamiršti degalines
Naudoti įkraunami hibridai (PHEV) gali pastebimai sumažinti degalų sąnaudas ir kasdienio važiavimo išlaidas, tačiau realus efektas tiesiogiai priklauso nuo to, kaip automobilis naudojamas. Reguliariai įkraunant bateriją, tokie automobiliai daugumą trumpų kelionių gali įveikti vien elektra, todėl išlaidos degalams mažėja akivaizdžiai.
Dar prieš kelerius metus įkraunami hibridai savo segmentuose dažnai buvo vieni brangiausių pasirinkimų. Dabar vis daugiau jų patenka į naudotų automobilių rinką už gerokai mažesnę kainą, o augant degalų kainoms jie vis dažniau vertinami kaip būdas sumažinti kasdienes transporto išlaidas.
Pagrindinis skirtumas tarp klasikinio hibrido ir įkraunamo hibrido – akumuliatoriaus talpa ir įkrovimo būdas. PHEV baterija yra pakankamai didelė, kad automobilis vien elektra galėtų nuvažiuoti keliasdešimt kilometrų, tačiau tam reikia įkrovimo iš išorinio šaltinio.
Praktikoje tai reiškia, kad kasdienės kelionės, ypač mieste, gali vykti beveik nenaudojant vidaus degimo variklio. Kiekvienas toks važiavimas tiesiogiai mažina degalų sąnaudas, nes elektra pakeičia benziną ar dyzeliną būtent tomis sąlygomis, kai sąnaudos paprastai būna didžiausios. Skaičiavimai rodo, kad naudojant automobilį būtent taip, sutaupymai gali būti reikšmingi.
Modeliai, kurie nauji kainuodavo daugiau nei apie 46 tūkst. eurų, šiandien, po kelerių metų eksploatacijos, naudotų automobilių rinkoje tampa kur kas lengviau pasiekiami.
Tarp populiariausių pasirinkimų – „Toyota“ RAV4 Plug-in Hybrid, „Škoda“ Superb iV, „BMW“ 330e ar „Volvo“ XC60 Recharge. Kainų ir galimybių skirtumai čia dideli, kaip ir realus atstumas, kurį galima nuvažiuoti nenaudojant degalų. Kelerių metų „Toyota“ RAV4 Plug-in Hybrid dažnai kainuoja apie 30–35 tūkst. eurų ir realiai gali nuvažiuoti maždaug 60–75 km vien elektra. „Škoda“ Superb iV, neretai buvusi įmonių autoparkuose, paprastai siūloma už maždaug 18–32 tūkst. eurų, o elektrinis nuvažiuojamas atstumas siekia apie 50–60 km. 2020–2022 metų „BMW“ 330e dažniausiai kainuoja apie 28–35 tūkst. eurų, o elektrinis nuotolis, priklausomai nuo versijos, sudaro apie 40–60 km. Tuo metu „Volvo“ XC60 Recharge, kaip didesnis SUV su naujesnėmis įkraunamo hibrido kartomis, dažniau kainuoja apie 37–51 tūkst. eurų, o naujesnės versijos vien elektra gali įveikti net 70–80 km.
Daugeliu atvejų tai kelių metų senumo, dažnai po lizingo naudoti automobiliai, kurie į antrinę rinką patenka dideliais kiekiais. Būtent ši pasiūla, kartu su santykinai aukštomis naujų automobilių kainomis, lemia, kad skirtumas tarp naujo ir naudoto PHEV šiandien ypač aiškiai matomas.
Rinkos vertinimai rodo, kad šios grupės automobilių vertė per kelerius metus gali sumažėti keliasdešimt procentų, o tai tiesiogiai atsispindi dabartinėse kainose. Dėl to aukštesnės klasės automobiliai neretai pradeda konkuruoti su naujais kompaktiškais modeliais, kartu siūlydami galimybę kasdien trumpais atstumais važiuoti beveik nenaudojant degalų.
Vis dėlto tokio pavaros tipo efektyvumą lemia ne vien konstrukcija, o pirmiausia kasdieniai įpročiai. Kritiškai svarbu reguliariai įkrauti automobilį ir įvertinti, kokio pobūdžio maršrutai dažniausiai įveikiami.
Mieste ir važiuojant trumpais atstumais akumuliatorius gali patenkinti didelę energijos poreikio dalį. Tokiu atveju degalų sąnaudos sumažėja iki minimumo, o vidaus degimo variklis tampa labiau pagalbiniu sprendimu ilgesnėms kelionėms.
Tačiau jei automobilis neįkraunamas, pagrindinis pranašumas išnyksta. Didesnė elektrinės sistemos masė ir pavaros darbo ypatumai gali lemti, kad degalų sąnaudos priartėja prie įprastų benzininių ar dyzelinių automobilių, o kai kuriais atvejais net tampa didesnės.
Požiūris į šiuos automobilius keičiasi ir dėl to, kad pirkėjai vis daugiau dėmesio skiria realiai kilometro kainai, o ne vien pirkimo sumai ar gamintojo deklaruojamiems techniniams rodikliams.
Įkraunami hibridai į šią logiką įsikomponuoja natūraliai: jie leidžia mažinti degalų sąnaudas neįsipareigojant visiškai pereiti prie elektromobilio. Kartu jie nereikalauja absoliučios priklausomybės nuo įkrovimo infrastruktūros, kuri daugelyje regionų vis dar išlieka svarbia kliūtimi gryniesiems elektromobiliams.
Naudotų PHEV pasiūlai augant, keičiasi ir technologija. Senesni modeliai dažniausiai siūlydavo 30–50 km elektrinį nuotolį, todėl realiai buvo skirti trumpiems važiavimams mieste. Naujesnės konstrukcijos šią ribą kilsteli: dažnu atveju realus elektrinis nuvažiuojamas atstumas siekia 60–80 km, o gamintojai vis dažniau deklaruoja ir daugiau nei 100 km pagal matavimo ciklą. Daliai vairuotojų tai reiškia galimybę kasdien važinėti praktiškai neįjungiant vidaus degimo variklio, o ne vien retkarčiais pasinaudoti elektrine dalimi.
Naudotų automobilių rinkoje įkraunami hibridai vis dažniau atliepia labai konkrečią reikmę: sumažinti išlaidas degalams, bet kartu nepriversti keisti įpročių taip, kaip dažnai tenka pereinant prie elektromobilio. Tokį automobilį galima pildyti degalais kaip įprastą, tačiau tinkamai naudojant – didžiąją dalį kasdienių kelionių įveikti elektra.
Vis dėlto tai ne universalus sprendimas. Viskas priklauso nuo naudojimo scenarijaus. Važinėjant trumpais kasdieniais maršrutais ir turint galimybę nuolat įkrauti, degalinėje galima lankytis gerokai rečiau. Tačiau jei automobilis nebus kraunamas, visas pranašumas išnyks, o liks tik sudėtingesnė ir sunkesnė vidaus degimo automobilio versija.
Praktinė išvada paprasta: įkraunamo hibrido pirkimas turėtų būti paremtas aiškia skaičiuote. Jei turite prieigą prie įkrovimo – eksploatacijos kaštai kasdien gali sumažėti. Jei tokios galimybės nėra, privalumų, palyginti su įprastu benzininiu ar dyzeliniu automobiliu, lieka mažai, o dažnu atveju toks pasirinkimas nusileis ir paprastam hibridui.
