2022 metais, vykdydami povandeninius tyrimus netoli Havajų archipelago, mokslininkai aptiko netikėtą radinį, kuris nustebino net ir patyrusius tyrėjus. Šis atradimas dar kartą parodė, kiek daug įdomaus ir dar neatrasto slypi po vandenyno paviršiumi.
Prieš trejus metus povandeninio aparato kameros vandenyno dugne užfiksavo darinį, stulbinamai primenantį grįstą kelią. Atradimo momentas buvo transliuojamas tiesiogiai, o tyrėjų reakcijos užfiksuotos vaizdo įraše, vėliau plačiai pasklidusiame internete.
„Jūs juokaujate? Tai beprotybė“, – sušuko vienas mokslininkų, kai kamera pervažiavo virš idealiai lygių plokščių.
Paviršius atrodė lygus, suskirstytas į aiškius segmentus, tarsi būtų išgrįstas geltonomis trinkelėmis. Asociacijos su legenda apie Atlantidą, prarastą jūros gelmėse, kilo akimirksniu. Vienintelė problema – pagal mitus Atlantida turėjo būti Atlanto vandenyne, o ne Ramiajame.
Kas iš tikrųjų buvo atrasta?
Nors iš pirmo žvilgsnio darinys labai priminė žmogaus sukurtą grindinį, jokių senovės civilizacijos pėdsakų ten neaptikta. Paaiškėjo, kad vadinamasis „kelias“ yra sustingęs magmos srautas, suskilinėjęs į plokštes.
Karšta povandeninio ugnikalnio lava, susilietusi su šaltu jūros vandeniu, staiga suyra ir sudaro nuolaužas, kurios vėliau sulimpa į masyvius sluoksnius. Vėlesni kaitimo ir vėsimo ciklai sukelia dideles terminio įtempio jėgas. Būtent jos ir suformuoja beveik stačiakampes, dažnai maždaug 90 laipsnių kampu susikertančias įskilas, dėl kurių uoliena ima priminti plytas ar trinkeles.
Šiuo atveju gamta sukūrė neįprastai taisyklingų formų struktūrą, išties labai panašią į grįstą kelią.
Mokslinė atradimo reikšmė
Netoli Havajų aptikta „Atlantidos kelio“ struktūra svarbi ne tik kaip įspūdingas reginys. Tokie vulkaniniai dariniai padeda geriau suprasti regiono vulkaninę istoriją, vandenyno dugno formavimosi procesus ir sąlygas, kuriomis atsiranda giliavandenės ekosistemos.
Tokios struktūros tampa buveine daugybei organizmų. Gilumų gyvūnai prisitvirtina prie uolų, slepiasi plyšiuose, naudoja porėtą paviršių maisto paieškoms. Šia prasme „kelias“ tampa savotišku gyvybės centru, egzistuojančiu toli nuo saulės šviesos ir paviršinių ekosistemų.
Be to, ši „povandeninio kelio“ istorija pabrėžia, kokia didelė yra mūsų nežinojimo apie vandenynų gelmes apimtis. Okeano atradimų lygos ir Bostono universiteto skaičiavimais, vizualiai ištirta tik apie 0,0006–0,001 % gilaus vandenyno dugno – maždaug 3823 kvadratiniai kilometrai. Palyginimui, tai dukart mažesnis plotas nei mažiausios Ukrainos srities – Černivcių.
2025 metais žurnale „Science Advances“ publikuotas tyrimas parodė, kad dauguma vizualinių duomenų apie vandenyno dugną gaunami tik iš kelių šalių – daugiausia Jungtinių Valstijų, Japonijos ir Naujosios Zelandijos – ir dažniausiai apima jų teritorinius vandenis. Nors atvirasis vandenynas sudaro 58 % viso vandenyno ploto, jam tenka tik apie 19 % visų mokslinių panėrimų. Toks netolygus tyrimų pasiskirstymas smarkiai riboja mūsų supratimą apie tolimų regionų geologiją ir biologinę įvairovę.
Nauji tyrimai taip pat atskleidė, kad žmogaus veikla – ypač masinis paukščių lesinimas ir svetimų augalų platinimas – sukėlė sparčius evoliucinius pokyčius Anos kolibriams. Skirtingai nei daugumos laukinių gyvūnų, jų populiacija ir paplitimo arealas plečiasi, o snapo forma per pastarąjį šimtmetį pastebimai pakito.
Be to, išaiškėjo, kad tradiciniai gabių vaikų auklėjimo metodai gali būti žalingi: jie ne padeda atskleisti talentą, o priešingai – jį slopina, trukdo natūraliai vystytis gebėjimams ir vidinei motyvacijai.
