Naujoji žaidimų studijos „Beethoven and Dinosaur“ nuotykių istorija „Mixtape“, kurią leidžia „Annapurna Interactive“, žaidėjus nukelia į devintojo dešimtmečio pabaigos ir dešimtojo dešimtmečio pradžios jaunystės pasaulį. Tai pasakojimas apie draugystę, muziką, maištą ir tą keistą, saldžiai kartų laiką, kai paauglystė baigiasi ir prasideda suaugusiųjų gyvenimas.
Daugumoje nuotykių žaidimų ilgalaikis tikslas – įminti didžiulę paslaptį arba surasti seniai pamirštą relikviją. „Mixtape“ renkasi kitą kryptį – jis pasakoja apie jaunų draugų nuotykius ir paskutines jų dienas kartu prieš žengiant į naują gyvenimo etapą. Tai pasakojimų žaidimas apie tai, kaip muzika suartina žmones ir kiek džiaugsmo gali suteikti bendri išdaigų kupini vakarai.
Žaidimą kuria Australijos kūrybinė komanda „Beethoven and Dinosaur“, geriausiai žinoma dėl žaidimo „The Artful Escape“. „Mixtape“ daug kuo yra pagarbos žinutė klasikinėms dešimtojo dešimtmečio JAV priemiesčių istorijoms ir maištingam paauglių pasauliui. Vienoje iš naujausių žaidimo versijų žaidėjai jau gali išbandyti pirmuosius epizodus, o žaidimo režisierius Johnny Galvatron atvirai pasakoja apie kūrybinį procesą, kino įtaką ir tai, kodėl taip sunku, bet kartu ir taip įdomu, žaidime patraukliai parodyti… dykinėjimą.
„Dykinėjimą vaizduoti žaidimuose yra labai sunku. Vienas įdomiausių paauglystės dalykų yra tas, kad tiesiog daug laiko vargsti nieko neveikdamas – ir kartais tai būna tiesiog klaikiai nuobodu,“ – sako Galvatron. – „Todėl man labai patinka, kad sukūrėme žaidimą, kuris parodo būtent tą dykinėjimą.“
Pasak režisieriaus, didelis iššūkis buvo rasti balansą: „Manau, kad labai sunku sukurti žaidimą, kuris jaustųsi kaip „pakabinimo“ filmas – tarkime, „Wayne’s World“ ar Richardo Linklaterio „Dazed and Confused“ – ir kartu užtikrinti gerą tempą bei išlaikyti įtampą taip, kad tai būtų įdomu žaidėjui.“
„Mixtape“ veiksmas vyksta dešimtajame dešimtmetyje. Pagrindinė herojė Rokford kartu su draugais Sleiteriu ir Kasandra ruošiasi paskutiniam bendram šėlsmui prieš žengiant į suaugusiųjų gyvenimą. Rokford ryžtasi drąsiam žingsniui – išvykti į Niujorką ir pabandyti priartėti prie savo muzikos dievukės. Tuo tarpu visa trijulė prisimena bendrus nuotykius: naktinius išvažiavimus į greito maisto restoranus, pabėgimus nuo policijos su prekybos centro vežimėliais, pirmuosius bučinius su simpatijomis – visa tai skamba jų mylimų dainų fone.
Iš pirmo žvilgsnio „Mixtape“ – tai interaktyvi brendimo istorija apie maištingų paauglių kompaniją. Jų prisiminimai čia tampa žaidžiamomis mini užduotimis ir interliudijomis, kurios perteikia tuometines emocijas. Būtent tokia struktūra ir kuria ypatingą žaidimo žavesį: praeities epizodai pateikiami kaip perdėtai išdidinti, romantizuoti prisiminimai, kuriuos maitina „Devo“, „Joy Division“ ir „Siouxsie and the Banshees“ muzika. Tai emociškai stiprios akimirkos, atliepiančios mintį, kad jaunystėje daug kas atrodo didesnis, svarbesnis ir dramatiškesnis, nei buvo iš tikrųjų.
Vienas įsimintiniausių epizodų – interaktyvi scena, kurioje kompanija važiuoja per miestą užkąsti greito maisto. Skirtingi valdymo mygtukai leidžia ritmiškai trepsėti, kelti kumščius ir linguoti galvą, tačiau konkrečių nurodymų žaidėjas negauna – tenka „eiti su srautu“. Ši scena ne tik pabrėžia, kokie kvaili ir išsilaisvinę draugai gali būti, kai tiesiog „vibruoja“ su muzika, bet ir subtiliai primena tokius filmus kaip „Pulp Fiction“, kuriuose automobilių scenoms naudotos foninės projekcijos – „Mixtape“ prisiminimas netgi pateikiamas kaip filmavimo aikštelėje vykstanti scena. Kitoje užduotyje Rokford ir Sleiteris fotografuojasi fotobūdelėje, o žaidėjui tenka padėti jiems išgauti pačius juokingiausius ar geriausius kadrus.
Tačiau ne visi prisiminimai lengvi ir juokingi. Viename epizode draugai mėto tualetinio popieriaus ritinius ant mokyklos direktoriaus namo. Iš pradžių tai atrodo kaip dar viena nekalta paaugliška išdaiga, bet viskas greitai pasisuka bloga linkme – vienam iš draugų tenka prisiimti kaltę, kad Rokford nebūtų išmesta iš mokyklos. Tai netikėtai jautri ir liūdna akimirka, užsimenanti apie gilėjančią įtampą ir neišvengiamą draugų kelių išsiskyrimą.
Akivaizdu, kad „Mixtape“ siekia tiksliai užfiksuoti tam tikro laikotarpio patirtis. Patys kūrėjai neslepia ypatingos meilės to meto amerikietiškiems filmams ir popkultūrai. Žaidimas apčiuopia vadinamosios MTV kartos jausenas ir tai, kaip žiniasklaida, muzika ir kinas susipynė su jausmų raiška. Tai atsispindi ir žaidimo vizualinėje kalboje – naudojamas tarsi „mišrios medijos, skysto televizoriaus“ montažo stilius, kai tarp žaidimo scenų įterpiami televizijos ir filmų vaizdai, sustiprinantys emocinius ar komiškus momentus. Rokford čia netgi tampa savotiška Ferrio Biulerio atitikmeniu – laužo „ketvirtą sieną“ ir tiesiogiai kreipiasi į žaidėją.
Pastaruoju metu ypač išpopuliarėjus žaidimų ekranizacijoms, režisierius Johnny Galvatron neslepia, kad kalbos apie galimą „Mixtape“ kino versiją jau vyksta. „Akivaizdu, „Annapurna“ taip pat yra kino kompanija, ji turi tokius ryšius, ir patikėkite – tie susitikimai būna velniškai smagūs,“ – šypsosi jis. – „Kai žmonės tau pristato savo idėjas, tai tikrai labai įdomu. Galiu tik pasakyti, kad taip, aš tikrai matau, kaip toks filmas galėtų atsirasti. Tikriausiai pats likčiau visiškai nuošalyje.“
Aptardamas žaidimų ekranizacijas plačiau, Galvatron pabrėžia, kad skirtingos medijos reikalauja skirtingų sprendimų: „Kurdami žaidimus, mes juos nuolat keičiame taip, kad jie geriau veiktų savo terpėje. Manau, kai kino kūrėjai per daug aklai bando laikytis žaidimo struktūros, visa tai gali subyrėti. Tad jeigu kada nors atsirastų „Mixtape“ ekranizacija, greičiausiai joje nesikiščiau ir leisčiau kino kūrėjams dirbti savaip.“
„Mixtape“ jau dabar atrodo kaip nuoširdus devintojo dešimtmečio pabaigos ir dešimtojo dešimtmečio pradžios pagyrimo himnas. Nors nostalgija šiandien tapusi beveik kasdienybe ir dažnai naudojama kaip paprasčiausias kabliukas, čia už jos slypi gilesnė žinutė. Galimybė dalyvauti šiose, laike išdidintose, jauno suaugusiojo dienose kelia nemažai lūkesčių pilnai žaidimo versijai. Norisi tikėti, kad galutinė „Mixtape“ versija leis iki soties pasimėgauti tais beprasmiškai mielais, niekuo neypatingais, bet nepamirštamais draugų pasibuvimais be plano.
