Karas Ukrainoje, nuolatinės įtampos prie NATO sienų ir nauji ginkluotės pirkimai jau seniai privertė visai kitaip žiūrėti į skaičius šalia žodžių „kariuomenė“ ir „gynyba“. Sausos lentelės staiga tapo labai žemiškos – apie tai, kas gintų mus čia ir dabar.
Analitinis portalas „Global Firepower“ paskelbė 2026 metų galingiausių armijų reitingą. Tarp 145 valstybių atsidūrė ir Lietuva – mūsų kariuomenė užima 88 vietą, kaip rodo oficialūs šaltiniai. Skaičius iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kuklus, bet be konteksto jis mažai ką pasako.
Ypač svarbu matyti ne tik tai, kas yra aukščiau mūsų sąraše, bet ir kas stovi šalia. Lietuva įsitaisiusi tarp Sirijos ir Tanzanijos, o iš kaimynų mus lenkia „Lenkija“ ir „Baltarusija“, tačiau atsilieka „Latvija“ ir „Estija“. Tai jau leidžia kalbėti apie regioninį paveikslą, o ne tik pavienį skaičių.
Kaip sudaromas reitingas ir ką jis apskritai matuoja?
„Global Firepower“ reitingas nėra paprastas tankų ar lėktuvų suskaičiavimas. Analitikai deklaruoja, kad vertina daugiau kaip 60 rodiklių – nuo karinių vienetų skaičiaus ir biudžeto iki logistikos bei geografijos. Svarbu ne tik tai, kiek karių turi valstybė, bet ir kaip greitai juos gali perdislokuoti ar aprūpinti.
Toks indeksas bando suglausti labai įvairią informaciją į vieną skaičių – vadinamąjį „PwrIndx“ rodiklį. Kuo jis arčiau nulio, tuo šalis laikoma pajėgesne. Lietuva 2026 m. turi 1,8949 indekso reikšmę. Tai nėra TOP dvidešimt ar net penkiasdešimt, bet čia turime suvokti vieną dalyką: šis vertinimas orientuojasi į konvencinį karinį pajėgumą globaliu mastu, o ne į konkrečios valstybės saugumą esant NATO skėčiui.
Reitingas taip pat neįvertina politinių sąjungų, realios sąjungininkų valios ar branduolinio atgrasymo, todėl lyginti Lietuvą su didžiosiomis valstybėmis vien pagal šį sąrašą būtų šiek tiek klaidinantis žaidimas. Vis dėlto tai naudinga priemonė matyti, kur esame technikos, žmogiškųjų išteklių ir finansų lygmenyje.
Kas lyderiauja ir kur čia mūsų kaimynai?
Pirmoje vietoje – „Jungtinės Valstijos“, kurios išlaiko absoliučią lyderystę pagal karinių pajėgumų mastą ir globalų išsidėstymą. Antroje vietoje – „Rusija“, trečioje – „Kinija“. Penketuką papildo „Indija“ ir „Pietų Korėja“, o dešimtuke dar matome „Prancūziją“, „Japoniją“, „Jungtinę Karalystę“, „Turkiją“ ir „Italiją“.
Mūsų regionui aktualu, kad „Ukrainos“ kariuomenė, karo sąlygomis įgijusi milžiniškos kovinės patirties, reitinge atsidūrė 20 vietoje. „Lenkija“ – 21, iškart po jos. Tuo tarpu „Baltarusija“ užima 70 vietą, „Latvija“ – 102, „Estija“ – 106. Ši geografija rodo, kad Baltijos šalys vertinamos kaip mažesnės, bet vis sparčiau modernizuojamos struktūros.
Reitingo apačioje – mažiausių resursų ir ribotų pajėgumų valstybės: „Butanas“, „Belizas“, „Centrinės Afrikos Respublika“, „Liberija“, „Siera Leonė“, „Somalis“, „Moldova“ ir kitos. Tai primena, kad daliai pasaulio armija – vis dar minimali, simbolinė arba labai priklausoma nuo išorės paramos.
Ką Lietuvai reiškia 88 vieta – silpnumas ar racionali niša?
Lietuvos 88 vietą galima skaityti dvejopai. Jeigu žiūrėtume vien tik į dydį, taip, mūsų kariuomenė negali konkuruoti su didžiosiomis valstybėmis – net ir regiono mastu matome, jog „Lenkija“ yra kur kas aukščiau. Bet Lietuva turi kitą modelį: mes remiamės profesionalia, gana kompaktiška struktūra, privalomąja karo tarnyba ir itin dideliu NATO sąjungininkų buvimu šalies teritorijoje.
Kitas dalykas – pastaraisiais metais nuosekliai didėja gynybos finansavimas, priimami sprendimai dėl naujos technikos, stiprinamos oro gynybos ir sausumos pajėgos. Šiuos procesus indeksai fiksuoja su nedidele vėluote – tikrieji sprendimų rezultatai atsispindi po kelerių metų. Todėl 88 vietą galima laikyti tam tikru tarpinio etapo, o ne galutinės būsenos atspindžiu.
Be to, Lietuva yra aktyvi NATO pratybų dalyvė: į šalį atvyksta sąjungininkų kariai, vyksta kompleksiniai mokymai, kurių metu treniruojami regioniniai gynybos planai. Tai stiprina realų atgrasymą labiau, nei bet kuris vienas skaičius „Global Firepower“ lentelėje.
Kodėl verta žiūrėti į saugumą plačiau nei vien per indeksus?
Tokie reitingai patogūs – jie leidžia žurnalistams sukurti antraštes, o skaitytojams – greitai susidaryti vaizdą. Tačiau valstybės saugumas – kur kas platesnis klausimas. Jį lemia ne tik tankų kiekis, bet ir visuomenės pasirengimas, rezervas, savanorių pajėgos, strateginė kultūra, diplomatija.
Lietuva pastaraisiais metais stipriai investuoja į visuomenės atsparumą: atnaujinama šauktinių sistema, rengiami mokymai civiliams, kalbama apie kritinės infrastruktūros apsaugą ir informacinį saugumą. Visa tai „Global Firepower“ indeksas užfiksuoja tik iš dalies – ypač ten, kur skaičiai neaprašo ryžto ir motyvacijos.
Todėl žiūrėdami į 88 vietą, galime daryti dvi išvadas vienu metu. Pirma – mūsų kariuomenei dar yra kur augti, ir tai aiškiai matoma palyginus su „Lenkija“ ar kitomis regiono valstybėmis. Antra – Lietuva nėra viena, tai ne izoliuota armija, o NATO gynybos grandinės dalis, kur kiekviena silpnesnė grandis turi užnugarį.
Ar reitingas turėtų mus gąsdinti?
Greitas atsakymas – ne. Jis turėtų ne gąsdinti, o blaiviai priminti, kad investicijos į gynybą nėra mada, o nuoseklus ilgalaikis procesas. Lietuva, būdama 88 vietoje iš 145, akivaizdžiai nepatenka į silpniausių valstybių bloką, tačiau ir nepretenduoja į regiono lyderes be sąjungininkų.
Šis skaičius labiau parodo mūsų realybę: maža valstybė su aiškiai apibrėžta grėsmių aplinka, augančiu biudžetu gynybai ir stipriomis tarptautinėmis sąjungomis. O tai reiškia, kad svarbiausia – ne vien reitingai, o tai, ką kasdien darome, jog prireikus kariuomenė būtų pasirengusi, o visuomenė – pasiruošusi ją paremti.
Galų gale, „Global Firepower“ indeksas – tik viena iš daugelio linijų, pagal kurias galima brėžti mūsų saugumo portretą. Kur kas svarbiau, kad ši linija kiekvienais metais judėtų reikiama kryptimi – į didesnį patikimumą, pasirengimą ir realų atgrasymą, o ne vien į efektingesnį skaičių lentelėje.
