Žieminiai česnakai paprastai pradeda kaltis jau kovą arba balandžio pradžioje, vos tik dirva šiek tiek sušyla. Kad galvutės užaugtų didelės ir sultingos, labai svarbu laiku ir tinkamai pradėti pavasarinę priežiūrą.
Kai tik visiškai nutirpsta sniegas, pirmiausia reikia nuimti seną mulčią, jeigu rudenį jis buvo paklotas labai storu sluoksniu. Lapai ar šiaudai padėjo česnakams peržiemoti, tačiau pavasarį jie gali trukdyti dirvai greičiau įšilti. Jei planuojate česnakus mulčiuoti ir pavasarį, kad geriau išsilaikytų drėgmė, tai darykite tik tada, kai žemė jau gerai įšilus.
Kai tik pasimato pirmieji žali česnakų laiškai, būtina supurenti žemę tarpueiliuose, kad šaknims ir būsimiems svogūnėliams netrūktų deguonies. Tuo pačiu metu česnakams reikalingos azotinės trąšos. Pradiniam tręšimui galima ištirpinti 1 valgomąjį šaukštą karbamido („saliatros“) 10 litrų vandens ir šiuo tirpalu palaistyti lysvę.
Antrą kartą tręšiama praėjus ne mažiau kaip trims savaitėms po pirmojo tręšimo. Šiame etape daržininkai dažniausiai naudoja kompleksines trąšas, pavyzdžiui, „nitroamofoską“, arba pelenų antpilą. Svarbu, kad trąšose būtų daug kalio ir fosforo – tai skatina didelių ir tvirtų galvučių formavimąsi.
Į ką būtina atkreipti dėmesį?
Pavasarį česnakus reikia laistyti saikingai: dirva turi būti drėgna, bet nepermirkusi. Ypač anksti pavasarį, kai oras dar gana vėsus, per didelė drėgmė gali paskatinti šaknų ir galvučių puvimą.
Reguliariai apžiūrėkite lysvę ir laiku ravėkite piktžoles, nes jos greitai atima iš česnakų drėgmę ir maisto medžiagas. Kai tik pasirodo žiedynstiebiai (strėliniai ūgliai), juos geriausia laiku išlaužti – taip augalas daugiau jėgų skirs galvutės formavimuisi, o ne sėklų brandinimui.
