Seni kibirai sode gali būti daug naudingesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Net jei kibiras prakiuro ar liko be dugno, neskubėkite jo išmesti – daržininkystėje jis gali tapti praktišku sprendimu, padedančiu suvaldyti agresyviai plintančius augalus ir efektyviau panaudoti vandenį bei trąšas.
Kibiras, kuris pradėjo leisti vandenį arba neturi dugno, dažniausiai nurašomas kaip nereikalingas daiktas, o jo vietą užima naujas plastikinis pakaitalas. Tačiau vietoje bandymo užkamšyti skyles verta pasinaudoti tuo, kas jau yra: kibirą galima paversti savotišku „barjeru“, kuris riboja šaknų plitimą ir padeda augalui gauti daugiau naudos iš laistymo bei tręšimo.
Kai kurios kultūros, pavyzdžiui, avietės, krienai ar mėtos, linkusios greitai išsikeroti ir per kelis mėnesius užimti didelę sklypo dalį. Jei tokį augalą pasodinsite į seną kibirą be dugno ir jį visiškai įkasite į žemę, šaknys atsidurs tarsi „spąstuose“ – metalinės ar plastikinės sienelės neleis joms skverbtis į šonus. Taip augalas išliks jam skirtoje vietoje ir nekonkuruos su kaimyniniais sodinukais.
Laistant ar tręšiant tokiu būdu pasodintą augalą, vanduo ir maistinės medžiagos labiau koncentruojasi kibiro viduje – jos mažiau išsisklaido po visą lysvę ir efektyviau pasiekia šaknų zoną. Be to, jei kibiro kraštas kyšo kelis centimetrus virš žemės, jis tampa papildomu barjeru piktžolėms ir žolėms, kurios dažnai stelbia jaunus augalus.
Cukinijoms, agurkams ar moliūgams senas kibiras gali tapti savotiška šiltesne augimo vieta. Įkaskite kibirą maždaug iki pusės, pripildykite jį perpuvusio mėšlo, komposto ar nupjautos žolės, o ant viršaus užberkite žemės ir pasėkite sėklas. Toks sluoksniavimas suteikia „šiltnamio“ efektą: kibiro sienelės dieną sukaupia saulės šilumą, o prakiuręs dugnas leidžia pasišalinti pertekliniam vandeniui.
