Plastiko tarša vis giliau skverbiasi į aplinką, laukinę gamtą ir net žmogaus organizmą. Nauja mokslinių tyrimų apžvalga rodo, kad labai smulkios mikro- ir nanoplastiko dalelės gali turėti įtakos tam tikriems smegenų procesams, kurie siejami su Parkinsono liga.
Parkinsono liga turi daug rizikos veiksnių, tačiau mokslininkai pastebi ir kitą tendenciją – per pastaruosius 25 metus sergančiųjų skaičius pasaulyje padvigubėjo. Kai kurie tyrėjai mano, kad prie to gali prisidėti didėjanti aplinkos tarša ir įvairios kenksmingos medžiagos.
Naujausioje mokslinėje apžvalgoje Kinijos Gannano medicinos universiteto ir Guangdžou medicinos universiteto tyrėjai išanalizavo daugiau nei šimtą ankstesnių tyrimų. Tai buvo eksperimentai su gyvūnais, laboratoriniai bandymai su ląstelėmis ir kompiuteriniai modeliai.
Remdamiesi šių tyrimų duomenimis mokslininkai pateikė vis stiprėjančią hipotezę, kad plastiko dalelės gali būti susijusios su Parkinsono ligos vystymusi. Vis dėlto jie pabrėžia, kad kol kas nėra galutinai įrodyta, jog mikroplastikas tiesiogiai sukelia šią ligą.
Tyrimo autoriai ragina toliau nuodugniai tirti šią galimą sąsają. Ypač trūksta duomenų apie tai, kaip mikroplastiko dalelės kaupiasi žmogaus organizme ir kokį ilgalaikį poveikį jos gali turėti sveikatai.
Mikroplastiku vadinami plastiko fragmentai, kurių dydis yra mažesnis nei penki milimetrai. Nanoplastikas – dar smulkesnės dalelės, kurių dydis mažesnis nei vienas mikrometras.
Tokios dalelės į aplinką patenka įvairiais būdais. Jos atsiranda yrant plastiko atliekoms, skylant pakuotėms, dėvintis sintetiniams drabužiams ar skalbiant audinius, kai smulkios plastiko skaidulos patenka į vandenį.
Apžvalgoje apibendrinti tyrimai rodo, kad šios dalelės gali patekti į žmogaus organizmą su maistu ir vandeniu arba būti įkvepiamos su oru. Kai kurios jų gali patekti ir per odą.
Mokslininkai mano, kad dalis šių mikroskopinių dalelių gali pasiekti smegenis. Tai gali įvykti peržengus kraujo ir smegenų barjerą arba patekus per kvapo nervo ląsteles nosies ertmėje.
Bandydami suprasti galimą plastiko poveikį smegenims, tyrėjai remiasi ankstesniais tyrimais. Jie rodo, kad mikro- ir nanoplastikas gali skatinti tam tikrų baltymų sankaupų formavimąsi.
Kalbama apie alfa-sinukleino baltymą, kurio sankaupos dažnai aptinkamos Parkinsono liga sergančių žmonių smegenyse. Tokios sankaupos laikomos vienu iš ligos požymių.
Be to, plastiko dalelės gali skatinti neurouždegimą. Tai yra uždegiminiai procesai smegenų audinyje, kurie gali pažeisti nervų ląsteles.
Kai kurie tyrimai taip pat rodo, kad plastiko dalelės gali trikdyti vadinamąją žarnyno ir smegenų ašį. Tai sudėtinga ryšių sistema tarp virškinimo sistemos ir centrinės nervų sistemos.
Dar viena galimybė – plastiko fragmentai gali pernešti į smegenų audinį kenksmingus metalus. Tai gali skatinti procesą, vadinamą ferroptoze, kuris yra tam tikras ląstelių žūties mechanizmas.
Visi šie biologiniai procesai anksčiau jau buvo siejami su Parkinsono liga. Todėl mokslininkai mano, kad mikroplastiko poveikis gali būti vienas iš galimų rizikos veiksnių.
Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad dabartiniai duomenys yra riboti. Daugelis tyrimų buvo atlikti su gyvūnais arba laboratorinėmis ląstelių kultūromis, todėl jų rezultatus dar reikia patvirtinti tyrimais su žmonėmis.
Dėl šios priežasties ryšys tarp mikroplastiko ir realių žmogaus sveikatos problemų kol kas laikomas galimu, bet dar ne galutinai įrodytu.
Be galimo poveikio smegenims, mikroplastikas gali būti susijęs ir su kitomis sveikatos problemomis. Kai kurie tyrimai mini galimas sąsajas su vaisingumo sutrikimais, bakterijų atsparumu antibiotikams ir širdies bei kraujagyslių ligomis.
Vis dėlto dalis mokslininkų ragina atsargiai vertinti šiuos rezultatus. Jie pažymi, kad kai kuriuose tyrimuose galimi mėginių užteršimai ar netikslūs matavimai.
Todėl būtina tobulinti tyrimų metodus ir užtikrinti griežtesnę laboratorinę kontrolę. Tik taip bus galima tiksliau įvertinti tikrąjį mikroplastiko poveikį žmogaus organizmui.
Apžvalgos autoriai taip pat pabrėžia plastiko taršos mažinimo svarbą. Jie ragina gerinti atliekų tvarkymo sistemas ir kurti saugesnes bei iš tikrųjų biologiškai skaidžias plastiko alternatyvas.
Tokios priemonės padėtų sumažinti mikroplastiko patekimą į aplinką. Tai ypač svarbu atsižvelgiant į tai, kad plastikas šiandien naudojamas beveik visose gyvenimo srityse.
Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad ateities tyrimai turėtų detaliau nagrinėti mikro- ir nanoplastiko savybes. Svarbu suprasti, kaip dalelių dydis, forma, cheminė sudėtis ar skilimo laipsnis gali paveikti biologinius procesus organizme.
Senstant pasaulio gyventojams neurodegeneracinių ligų, tokių kaip Parkinsono liga, paplitimas greičiausiai didės. Todėl visų galimų rizikos veiksnių supratimas tampa vis svarbesnis visuomenės sveikatai.
