Mokslininkai sudarė pirmąjį pasaulinį Menulio lūžių keterų žemėlapį jo vadinamosiose jūrose – tamsiose bazalto lygumose, vadinamose maria. Paaiškėjo, kad tektoninis aktyvumas šiose srityse yra gerokai platesnis ir intensyvesnis, nei manyta iki šiol.
Dar daugiau – dalis šių keterų datuojama vos keliasdešimčia milijonų metų. Geologiniu požiūriu tai labai nesena epocha. Šie duomenys iki šiol aiškiausiai parodo, kaip visas Menulis pamažu traukiasi, tarsi raukšlėjasi jo paviršius, panašiai kaip džiūstanti sena obuolio žievė.
Nauji rezultatai rodo, kad tamsiosios bazalto lygumos – pagrindiniai būsimų misijų ir galimų ilgalaikių bazių taikiniai – nėra tokios geologiškai ramios, kaip buvo manyta anksčiau.
„Nuo Apollo misijų laikų žinome, kad aukštikalnėse labai paplitę lobinės skardyklės, tačiau pirmą kartą pavyko parodyti, jog panašūs dariniai yra plačiai išsidėstę ir Menulio jūrose“, – aiškina geologas Cole’as Nypaveris iš Smitsono instituto Žemės ir planetologijos tyrimų centro JAV.
Pasak jo, šis darbas padeda įgyti visos Menulio tektonikos naujausiais laikais vaizdą. Tai leis geriau suprasti Menulio gelmes, jo šiluminę ir seisminę istoriją bei geriau įvertinti būsimų menuliadrebėjimų tikimybę.
Ankstesni tyrimai panašių keterų buvo aptikę tik atskirose srityse. Dabar pirmą kartą jos sužymėtos globaliai ir išnagrinėtos kaip vientisos, bendrą susitraukimą atspindinčios sistemos dalis.
Skirtingai nei Žemė, Menulis neturi judrių tektoninių plokščių, tačiau savo vidinį aktyvumą vis tiek išlaiko. Manoma, kad prieš maždaug 4,5 milijardo metų susiformavęs Menulis iš pradžių buvo karštas, beveik visas išlydytas rutulys, kuris nuo to laiko pamažu vėsta ir traukiasi.
Šio lėto traukimosi pėdsakų rasta paviršiuje – tai lobinės skardyklės, ilgos, vingiuojančios keteros, kuriomis nusėtos uolėtos Menulio aukštikalnės. Tačiau jos nėra vienintelis Menulio susitraukimo padarinys.
Menulio jūrose – didelėse, lygių, tamsių vulkaninių bazaltų lygumose – paviršius taip pat raukšlėjasi. Čia susiformavę dariniai vadinami mažosiomis mare keteromis (angl. small mare ridges, SMR) – tai suslėgiminės tektoninės struktūros, atsiradusios dėl sekliai glūdinčių stumdomųjų lūžių tamsiuose bazaltuose.
Manoma, kad šios keteros formavosi panašiu metu kaip ir lobinės skardyklės, tačiau jų paplitimas ir ryšys su globaliu Menulio susitraukimu iki šiol nebuvo aiškūs. Būtent tai siekė nustatyti Nypaveris su kolegomis.
Pasitelkdami NASA zondo „Lunar Reconnaissance Orbiter“ didelės raiškos nuotraukas, tyrėjai Menulio matomoje pusėje žemėlapiuose pažymėjo 1 114 anksčiau neužfiksuotų mare keterų segmentų. Su anksčiau atliktais žemėlapiais tai iš viso sudaro 2 634 mažųjų mare keterų segmentus abiejose Menulio pusėse – tiek matomoje, tiek nematomoje.
Kitas žingsnis buvo nustatyti, kada susidarė šios keteros. Tiesiogiai jų datuoti negalima, tačiau aplinkinių paviršių analizė leidžia gana tiksliai įvertinti laiką. Kai šie lūžiai slysta, įvyksta pakankamai stiprūs menuliadrebėjimai, kad būtų „ištrinti“ smulkūs netoliese esantys smūginių kraterių pėdsakai. Suskaičiavę, kiek mažų kraterių likę, mokslininkai gali apytikriai nustatyti, kada lūžis paskutinį kartą sujudėjo.
Taikydami šį metodą, tyrėjai nustatė, kad mažosios mare keteros formavosi maždaug prieš 310–50 milijonų metų, o jauniausios yra apie 52 milijonų metų amžiaus. Vidutinis amžius – apie 124 milijonus metų – labai artimas lobinių skardyklų vidutiniam 105 milijonų metų amžiui.
Norėdama įvertinti, kiek Menulis iš tikrųjų susitraukė, komanda sukūrė lūžių geometrijos modelius – įvertino, kokiu kampu jie pasvirę po paviršiumi ir koks buvo poslinkio dydis. Remiantis šiais skaičiavimais, nustatyta, kad mare sritys susitraukė maždaug 0,003–0,004 procento. Tai labai mažas dydis, tačiau jis panašus į anksčiau apskaičiuotą susitraukimą aukštikalnėse.
Toks panašumas rodo, kad abi reljefo sritys – ir aukštikalnės, ir tamsiosios lygumos – reaguoja į tas pačias globalias įtampas Menulio gelmėse. Susitraukimas paliko aiškų pėdsaką tiek uolėtose, nelygiose srityse, tiek lygesnėse vulkaninių bazaltų lygumose.
„Mūsų aptiktos jaunos, mažos keteros jūrose ir jų atsiradimo priežasčių nustatymas leidžia susidaryti globalų vaizdą apie dinamišką, besitraukiantį Menulį“, – pabrėžia geologas Tomas Wattersas iš Žemės ir planetologijos tyrimų centro.
Nauji rezultatai gerokai praplečia galimų seisminių šaltinių Menulyje sąrašą ir suteikia daugiau priemonių Menulio raidai tirti. Pasak tyrėjų, plačiai paplitusios neseniai arba iki šiol aktyvios tektoninės struktūros jūrose suteikia naujų galimybių būsimoms misijoms ir tyrimams.
Ypač svarbu tai, kad mažųjų mare keterų pasiskirstymas gali būti tiesiogiai susijęs su bet kokiais ilgalaikiais gyvenamaisiais projektais Menulyje. Seklūs menuliadrebėjimai, kylantys šalia šių lūžių, gali kelti pavojų ant paviršiaus statomai infrastruktūrai, todėl būsimos bazės ir tyrimų stotys turės būti planuojamos atsižvelgiant į šių aktyvių zonų išsidėstymą.
