Norint, kad morkos augtų lygios, tankios, nesideformuotų, nesišakotų ir netrūkinėtų, pirmiausia verta atkreipti dėmesį ne į veislę, o į tai, į kokią dirvą sėjamos sėklos. Šis aspektas neretai pamirštamas, tačiau būtent jis gali sudaryti iki 70 proc. sėkmės.
Daugelis daržininkų bent kartą yra susidūrę su situacija, kai visą sezoną morkos prižiūrimos kruopščiai: retinamos, tręšiamos, laistomos, tačiau rudenį, nuėmus derlių, randami kreivi, išsišakoję, „raguoti“ šakniavaisiai. Dažnai tai mažai priklauso nuo veislės: net ir pasėjus kelias skirtingas veisles toje pačioje lysvėje, rezultatas būna panašus.
Dažniausiai problema slypi ne veislėje ir net ne priežiūroje, o pačioje dirvos paruošimo kokybėje. Morkoms patinka purus, lengvas gruntas, tačiau net patyrę daržininkai kartais mano, kad užtenka vien perkasti žemę.
Vis dėlto sėkloms pradėjus dygti, paaiškėja, kad dirvoje esantys gumulėliai, akmenukai ar po lietaus susiklijavęs gruntas tampa kliūtimis. Per tokias „barikadas“ šakniavaisiui sunku prasiskverbti, todėl jis ima ieškoti lengvesnio kelio ir deformuojasi.
Kad dirva būtų biria ir pralaidi, į ją verta įmaišyti paprasto upinio smėlio arba gerai perpuvusių pjuvenų. Taip žemė tampa puresnė, o šakniavaisiui lengviau augti tiesiai žemyn.
Ne mažiau svarbus ir tinkamas laistymo režimas. Kai šakniavaisis jau pradeda augti gilyn, lysvę geriau laistyti rečiau, bet gausiai, kad drėgmė prasiskverbtų į gilesnius dirvos sluoksnius. Tuomet morkos „trauksis“ žemyn paskui vandenį ir augs tiesesnės.
Jei laistoma dažnai, bet po nedaug, drėgmė lieka paviršiuje, todėl morka pradeda auginti daugiau šoninių šaknelių arčiau viršaus. Dėl to šakniavaisis tampa „kudlotas“ ir labiau šakotas.
Taip pat verta prisiminti, kad šviežias ar netinkamai naudojamas humusas morkoms gali pakenkti: šakniavaisiai gali tapti kartesni ir labiau deformuotis. O štai medžio pelenai dažnai laikomi geru pasirinkimu, nes padeda aprūpinti augalus kaliu, kuris svarbus skoniui ir saldumui.
