Žemės geologinė istorija slepia daugybę paslapčių, tačiau viena iš didžiausių – vadinamoji „didžioji neatitiktis“, kai uolienų sluoksniuose trūksta beveik milijardo metų įrašų. Naujiausi tyrimai rodo, kad šis keistas laiko „praradimas“ gali būti susijęs ne su vėlyvomis klimato katastrofomis, o su labai senais žemynų susijungimo procesais.
Uolienų sluoksnių ir jų tarpusavio santykių tyrimai leidžia atkurti ne tik vietos geologinę raidą, bet ir didelius įvykius visos planetos istorijoje – pavyzdžiui, kada regioną milijonus metų merkė lietūs. Tačiau kartais geologai aptinka spragas: ant labai senų uolienų guli daug jaunesni sluoksniai, o tarp jų visai nėra „vidutinio amžiaus“ uolienų.
Kas yra „didžioji neatitiktis“?
1869 metais tyrinėdamas Didįjį kanjoną, geologas Johnas Wesley’is Powellas pastebėjo keistą laiko šuolį tarp uolienų sluoksnių. Ant 1,4–1,8 mlrd. metų amžiaus uolienų slūgsojo dariniai, kuriems buvo tik apie 520 mln. metų.
Ši milžiniška spraga netrukus buvo pavadinta „didžiąja neatitiktimi“. Vėliau paaiškėjo, kad panašūs neatitikimai aptinkami ir kitur Šiaurės Amerikoje, o galiausiai – visame pasaulyje. Daugelyje vietų geologiniame įraše tiesiog trūksta mažiau nei milijardo metų trukmės sluoksnių – kartu su visa juose slypėjusia Žemės istorija.
Didysis kanjonas laikomas vienu giliausių pasaulio kanjonų. Jo ilgis siekia apie 466 km, gylis – iki 1600 m. Paviršiuje kanjono plotis yra 8–25 km, o dugne kai kuriose vietose susiaurėja iki mažiau nei 1 km (kai kur – iki maždaug 120 m).
Nors mokslininkai dar neturi vieningo atsakymo, kur ir kodėl dingo beveik milijardas metų geologinio įrašo, per ilgus tyrimus buvo suformuota keletas pagrindinių hipotezių.
Naujas žvilgsnis į seną paslaptį
Neseniai tyrėjų grupė pateikė naują „didžiosios neatitikties“ kilmės versiją. Tai – globalus Žemės geologinio įrašo plyšys, kuriam paaiškinti iki šiol dažniausiai buvo kviečiamos vėlyvos klimato katastrofos, tokios kaip ekstremalūs apledėjimai. Tačiau nauji duomenys iš Šiaurės Kinijos rodo, kad pagrindiniai procesai galėjo prasidėti šimtus milijonų metų anksčiau, nei buvo manoma.
Naujas tyrimas remiasi penkių skirtingų vietovių Šiaurės Kinijoje analize. Mokslininkai rekonstravo uolienų vėsimo istoriją, naudodami radioaktyviųjų izotopų metodus. Taip jie nustatė laiką, kada uolienos pakilo arčiau paviršiaus ir atvėso žemiau tam tikros temperatūros ribos.
„Mūsų gautos daugiamatės chronometrinės datos ir šiluminės raidos modeliai rodo, kad didžiausias žemyninio pamato atšalimas įvyko maždaug prieš 2100–1600 milijonų metų“, – teigia tyrėjai.
Mokslininkų nuomone, intensyviausia erozija sutapo su pirmojo tikrojo Žemės superžemyno – Kolumbijos – formavimusi. Tai leidžia manyti, kad „didžiosios neatitikties“ priežastys gali būti susijusios su ankstyvais žemynų susijungimo ir iširimo ciklais, o ne vien su gerokai vėliau vykusiomis klimato katastrofomis.
Kiti nauji tyrimai rodo, kad mūsų planeta didžiąją dalį savo vandens – pagrindinį vandenilio šaltinį – gavo dar formavimosi stadijoje. Tai reiškia, kad tiek vandens gausa, tiek ankstyvieji superžemynai ir milžiniška erozija buvo tarpusavyje susiję procesai, nulėmę šiandien matomą sudėtingą Žemės geologinę struktūrą.
