Dešimtmečius elitiniai bėgikai vyksta treniruotis į aukštikalnes. Ten, kur ore mažiau deguonies, organizmas reaguoja pradėdamas gaminti daugiau raudonųjų kraujo kūnelių – būtent jie perneša deguonį po visą kūną.
Grįžus į jūros lygį, padidėjusi deguonies pernešimo galia gali pagerinti ištvermę ir sportinius rezultatus.
Vis dėlto treniruotės aukštikalnėse kainuoja: tam reikia laiko, finansinių išteklių, o dažnai ir ilgų kelionių. Daugumai bėgikų, stojančių prie didžiųjų maratonų starto, tai paprasčiausiai nepasiekiama.
Todėl mokslininkai ėmė ieškoti prieinamesnės alternatyvos ir dėmesį nukreipė į kitą aplinkos stresorių – šilumą.
Trumpalaikis šilumos poveikis sportininkams nėra naujiena: dažniausiai 7–14 dienų karščio „adaptacija“ taikoma prieš varžybas karštame klimate. Tačiau šį kartą tyrėjai norėjo išsiaiškinti, ar ilgesnis, 4–5 savaičių šilumos poveikis galėtų sukelti panašius fiziologinius pokyčius, kokie stebimi aukštikalnėse.
Į tyrimą buvo pakviesta gerai treniruotų ištvermės bėgikų grupė. Sportininkai tęsė įprastas treniruotes, o vienintelis papildymas buvo paprastas: penkias savaites – po penkias karštas vonias per savaitę.
Vonios nebuvo laboratorinė įranga – tai buvo įprastos namų vonios. Vandens temperatūra buvo palaikoma 40 °C, naudojant nebrangų termometrą, prireikus įpilant šiltesnio vandens. Kiekviena sesija truko 45 minutes ir buvo atliekama netrukus po treniruotės.
Prieš penkių savaičių laikotarpį ir jam pasibaigus mokslininkai įvertino kelis ištvermės fiziologijos rodiklius: raudonųjų kraujo kūnelių tūrį, širdies struktūrą ir maksimalų deguonies suvartojimą (VO₂max), dažnai laikomą vienu svarbiausių aerobinį pajėgumą apibūdinančių rodiklių.
Po penkių savaičių reguliarių karštų vonių bėgikams reikšmingai padidėjo raudonųjų kraujo kūnelių tūris. Paprastai tariant, jų kraujyje atsirado daugiau deguonį pernešančių ląstelių.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti netikėta: aukštikalnėse raudonųjų kraujo kūnelių gamyba didėja dėl deguonies trūkumo, o karštyje deguonies ore netrūksta. Tačiau šiluma veikia kraują kitu mechanizmu.
Net po vienos šilumos sesijos padidėja kraujo skystosios dalies – plazmos – tūris. Dėl to raudonieji kraujo kūneliai tarsi „atskiedžiami“, laikinai sumažėja deguonies pernešimo koncentracija. Organizmas šį pokytį „pastebi“ ir, siekdamas atkurti pusiausvyrą, pradeda gaminti daugiau raudonųjų kraujo kūnelių.
Ilgainiui didėja ir plazmos, ir raudonųjų kraujo kūnelių kiekis – tai reiškia didesnį bendrą kraujo tūrį ir didesnę galimybę pernešti deguonį.
Tyrėjai fiksavo ir širdies pokyčius. Ištvermės treniruotės dažnai didina pagrindinės širdies „siurblio“ kameros – kairiojo skilvelio – tūrį, todėl su kiekvienu dūžiu širdis gali išstumti daugiau kraujo. Po šilumos poveikio šios kameros tūris padidėjo dar labiau, o prie to, tikėtina, prisidėjo papildomas per šilumos ekspoziciją susidaręs kraujo tūris.
Šių pokyčių visuma pagerino aerobinį pajėgumą. Vidutiniškai bėgikų VO₂max padidėjo apie 4 proc., o maksimaliose bėgimo takelio testų atkarpose jie galėjo pasiekti didesnį greitį.
Nors laboratoriniai matavimai nėra tas pats, kas realūs varžybų rezultatai, tokio dydžio pagerėjimai treniruotiems sportininkams laikomi reikšmingais – ypač todėl, kad jie pasiekti nedidinant treniruočių apimties ar intensyvumo.
Bėgikams ir treneriams tai gali būti įdomi žinia dėl kelių priežasčių. Pirma, šilumos poveikis gali būti mažai traumuojantis būdas sukelti naudingas organizmo adaptacijas be papildomo bėgimo krūvio. Didinant kilometrų skaičių ar intensyvumą visuomet auga traumų rizika, o karštos vonios labiau apkrauna širdies ir kraujagyslių sistemą, bet nesukelia papildomo smūginio krūvio sąnariams ir raumenims.
Antra, šis metodas yra gana prieinamas: daugeliui žmonių vonia namuose pasiekiama, todėl, palyginti su aukštikalnių stovyklomis, finansinės ir aplinkosauginės sąnaudos yra minimalios. Tai atveria galimybę plačiau pasinaudoti legaliomis rezultatų gerinimo strategijomis.
Kaip ir bet kuris tyrimas, šis taip pat turi ribojimų. Buvo taikytas konkretus protokolas: 40 °C vanduo, 45 minutės, penkis kartus per savaitę, penkias savaites. Kol kas neaišku, ar trumpesnės sesijos, žemesnė temperatūra ar kiti šilumos šaltiniai, pavyzdžiui, garinės pirtys ar saunos, duotų tokį patį efektą.
Taip pat svarbu nepamiršti saugumo. Ilgalaikis karščio poveikis gali padidinti dehidratacijos, galvos svaigimo ir su karščiu susijusių negalavimų riziką. Norintiems išbandyti panašų metodą rekomenduojama pasirūpinti pakankamu skysčių vartojimu, vengti perkaitimo ir, esant galimybei, užtikrinti tinkamą priežiūrą. Asmenims, turintiems sveikatos sutrikimų, prieš tai vertėtų pasitarti su gydytoju.
Galiausiai tyrėjai vertino fiziologinius rodiklius ir bėgimo takelio testų rezultatus, bet ne realius maratono laikus. Nors VO₂max gerėjimas stipriai siejamas su ištverme, ateities tyrimai turės patvirtinti, kaip šie pokyčiai pasireiškia varžybose.
Vis dėlto rezultatai leidžia manyti, kad pažangai ne visada reikia daugiau kilometrų ar kelionių į užsienį. Kartais adaptaciją gali paskatinti netikėtai paprastos priemonės – pavyzdžiui, reguliarios karštos vonios. Maratonui besiruošiantiems bėgikams pasyvus šilumos poveikis gali tapti gana paprastu įrankiu, kurį verta apsvarstyti.
