Sausoje kelio dangoje šiuolaikiniai tempomatai gali veikti beveik idealiai. Tačiau važiuojant keliais, padengtais sniegu, ledu ar net plona drėgmės plėvele, kuri gali virsti plikledžiu, tempomatas neretai atneša daugiau žalos nei naudos. Pagrindinė priežastis – netikėti sukibimo su keliu pokyčiai, į kuriuos elektronika reaguoja kitaip, nei natūraliai sureaguotų vairuotojas.
Įsivaizduokime situaciją: važiuojate autostrada 120 km/val. greičiu, o tempomatas palaiko pastovų greitį. Staiga ratai užvažiuoja ant apledėjusios kelio atkarpos. Sistema fiksuoja greičio kritimą ir automatiškai padidina variklio sukimo momentą, kad grąžintų nustatytą greitį. Tačiau būtent tuo metu ratų sukibimas su danga yra minimalus, todėl papildoma galia beveik garantuotai išprovokuos slydimą.
Kita situacija: važiuojate su įjungtu tempomatu per sniegą, kelias daro posūkį, priekyje atsiranda kliūtis, ir tempomatas smarkiai sumažina greitį. Staigus lėtėjimas posūkyje ant sniego gali sukelti per didelį galinės ašies apkrovos pasikeitimą ir lemti vadinamąjį pernelyg didelį pasukamumą – automobilio galas ima „aplenkti“ priekį ir prasideda šonaslydis.
Ar galima naudoti tempomatą lyjant lietui?
Ne ką mažiau pavojinga naudoti tempomatą ir lyjant arba važiuojant šlapia danga, padengta tirpstančiu sniegu. Aquaplaningo – situacijos, kai padangos nebesiliečia su asfaltu, o slysta vandens sluoksniu – rizika didėja proporcingai greičiui. Kuo greičiau važiuojame, tuo lengviau padangos praranda kontaktą su keliu.
Kai ratus pradeda kelti vandens sluoksnis, automobilis iš esmės „plaukia“. Instinktyvi vairuotojo reakcija tokioje situacijoje – nuimti koją nuo akseleratoriaus, labai švelniai stabdyti ir stabilizuoti automobilį. Tačiau esant įjungtam tempomatui vairuotojas pirmiausia turi jį išjungti – mygtuku, stabdžio ar sankabos pedalu. Ši papildoma sekundė gali būti lemtinga, nes tempomatas iš dalies perima greičio kontrolę ir sulėtina vairuotojo reakciją.
Yra automobilių, kuriuose įsijungus traukos kontrolei ar stabilumo sistemai ESC, tempomatas automatiškai išsijungia. Vis dėlto vien tik šia funkcija pasitikėti nereikėtų – vairuotojas vis tiek išlieka atsakingas už situacijos įvertinimą ir tinkamą automobilio valdymą.
Žiemos vairavimas: stabdymo kelias ir avarinis stabdymas
„Škoda Auto“ mokyklos treneris ir saugaus vairavimo instruktorius Piotras Frąckowiakas primena, kad beveik visais atvejais, esant realiai susidūrimo ar slydimo grėsmei, staigus, ryžtingas avarinis stabdymas yra geriausia išeitis. Tačiau žiemą svarbu žinoti, kad automobilis ant sniego stabdymo metu nuvažiuos maždaug tris kartus didesnį atstumą nei ant gero, sauso ir pakankamą sukibimą užtikrinančio asfalto.
Vadinasi, tas pats reagavimo ir stabdymo laikas žiemą reiškia gerokai ilgesnį kelio ruožą iki visiško sustojimo. Jei papildomai naudojamas tempomatas, vairuotojas sugaišta dar kelias brangias akimirkas vien tam, kad pirmiausia išjungtų sistemą ir tik po to imtųsi visaverčio stabdymo bei manevravimo.
Padangos – svarbiausias žiemos sąjungininkas
Prieš prasidedant žiemai būtina atidžiai patikrinti padangų būklę: ar nėra matomų pažeidimų, įtrūkimų, ar pakankamas protektoriaus gylis. Tai – pirmasis ir pagrindinis saugumo sluoksnis, be kurio nepadės nei ESP, nei ABS, nei moderniausios pagalbinės sistemos.
Instruktorius pabrėžia dar vieną svarbų aspektą, ypač aktualų galingesnių automobilių, turinčių platesnes padangas, vairuotojams. Važiuoti sniegu bus gerokai saugiau ir maloniau, jei automobilis bus apautas ne senesnėmis nei ketverių metų kokybiškomis žieminėmis padangomis. Tokios padangos sukurtos veikti žemose temperatūrose, jų guma yra elastingesnė, o protektoriaus raštas efektyviau „įsikanda“ į sniegą ir ledą.
Žiemines padangas reikia rinktis gamintojo nurodyto, originalaus dydžio. Per plačios padangos žiemą dažnai būna ne privalumas, o trūkumas: jos sunkiau išstumia sniegą ir vandenį iš po protektoriaus, todėl greičiau praranda sukibimą ir didina aquaplaningo tikimybę. Tinkamo pločio, kokybiškos padangos kartu su saikingu greičiu ir išjungtu tempomatu sudaro daug tvirtesnį saugumo pagrindą nei bet kuri elektroninė pagalbinė sistema.
Tempomatas puikiai tinka ilgoms kelionėms geromis sąlygomis, tačiau žiemą, esant sniegui, ledui ar stipriam lietui, jis gali tapti pavojingu patogumu. Slidi danga, ilgesnis stabdymo kelias, aquaplaningo rizika ir papildomas delsimas išjungti sistemą lemia, kad sudėtingomis sąlygomis geriau visą laiką pačiam valdyti greitį. Derinant sąmoningą vairavimą, tinkamą greitį ir geras žiemines padangas, rizika kelyje bus gerokai mažesnė, nei pasikliaujant vien tik elektronika.
