Kaip ir šiandien, senovėje žmonės ieškojo atsakymo į klausimą, kaip gyventi ilgai ir išlikti sveiki. Graikai ir romėnai klausėsi pasakojimų apie tolimas tautas, kurios esą sulaukdavo gerokai daugiau nei 100 metų.
Graikų eseistas Lukianas (apie 120–180 m. po Kr.) rašė:
„Iš tiesų yra net ištisos tautos, kurios gyvena neįprastai ilgai, pavyzdžiui, seresai (kinai), apie kuriuos sakoma, kad jie gyvena 300 metų. Vieni jų senatvę aiškina klimatu, kiti – dirvožemiu, dar kiti – mityba, mat teigiama, jog visa ši tauta negeria nieko kito, tik vandenį.
Taip pat sakoma, kad Atono žmonės gyvena 130 metų, o apie chaldėjus pranešama, jog jie gyvena daugiau nei 100 metų, regėjimo aštrumą esą išsaugodami miežine duona.“
Kad ir kiek tiesos būtų šiuose pasakojimuose, daug senovės graikų ir romėnų troško ilgo bei sveiko gyvenimo. Todėl gydytojai domėjosi, kokius įpročius kasdien puoselėja ilgaamžiai ir kaip tai galėtų prisidėti prie jų sveikatos.
Graikų gydytojas Galenas (129–216 m. po Kr.) pateikė du pavyzdžius iš Romos, kuriuos esą pažinojo asmeniškai.
Pirmasis – gramatikas Telefas, gyvenęs beveik iki 100 metų. Pasak Galeno, Telefas valgė tik tris kartus per dieną, o jo mityba buvo labai paprasta. Pirmojo valgymo metu jam pakakdavo vandeniu virtos košės, sumaišytos su žaliu, aukščiausios kokybės medumi.
Vėliau, apie septintą valandą arba kiek anksčiau, jis pietaudavo: pirmiausia valgydavo daržoves, o po to ragaujant žuvies arba paukštienos. Vakare Telefas apsiribodavo vien duona, sudrėkinta praskiestu vynu.
Galenas mini ir įpročius, kurie šiandien kai kam pasirodytų neįprasti. Telefas kasdien mėgo būti įtrinamas alyvuogių aliejumi ir masažuojamas, o maudydavosi tik kelis kartus per mėnesį:
„Žiemą jis turėjo įprotį maudytis du kartus per mėnesį, vasarą – keturis kartus per mėnesį. Tarpiniais metų laikais jis maudydavosi tris kartus per mėnesį. Tomis dienomis, kai nesimaudydavo, apie trečią valandą būdavo patepamas aliejumi ir trumpai pamasažuojamas.“
Antrasis Galeno paminėtas ilgaamžis – pagyvenęs gydytojas Antiochas, sulaukęs aštuntos dešimties. Kaip ir Telefas, jis laikėsi paprastos mitybos: rytais dažniausiai valgydavo paskrudintą duoną su medumi. Pietums rinkdavosi žuvį, ypač tokią, kuri buvo sugaunama prie uolų arba gilesniuose vandenyse. Vakarienei jis valgydavo arba košę su oksimeliu (acto ir medaus mišiniu), arba paukštieną su paprastu padažu.
Be mitybos, Antiochas kasryt eidavo pasivaikščioti. Jis taip pat mėgdavo pasivažinėti vežimu arba būti nešamas po miestą kėdėje, padedant tarnams.
Galenas pridūrė, kad Antiochas atlikdavo „vyresnio amžiaus žmogui tinkamus pratimus“, ir pabrėžė, jog mankšta turi būti saikinga:
„Vienas dalykas, kurį reikėtų daryti su vyresniais žmonėmis ankstyvą rytą kaip mankštą: po masažo aliejumi skatinti juos pasivaikščioti ir atlikti pasyvius pratimus nepavargstant, atsižvelgiant į vyresnio žmogaus galimybes.“
Galiausiai Galenas darė išvadą, kad Antiocho rutina greičiausiai padėjo jam išlikti geros būklės iki pat gyvenimo pabaigos:
„Taip rūpindamasis savimi senatvėje, Antiochas tęsė iki pat galo, išlaikęs nepakenktus pojūčius ir tvirtas visas galūnes.“
Galenas pabrėžė, kad Telefą ir Antiochą siejo keli bendri bruožai: jie valgė vos kelis kartus per dieną, rinkosi paprastą maistą (duoną, grūdus, medų, laukinę mėsą) ir kasdien judėjo.
Senovės autoriai suprato, kad ne visi sulauks 100 ar daugiau. Vis dėlto Lukianas savo esė apie aštuoniasdešimtmečius siūlė paguodą:
„Kiekvienoje žemėje ir kiekviename klimate žmonės, kurie laikosi tinkamo judėjimo ir sveikatai labiausiai tinkančios mitybos, gyveno ilgai.“
Jo patarimas paprastas: jei norime gyventi ilgai ir sveikai, verta sekti tais, kurie jau įrodė, kad saikinga mityba, nuoseklus kasdienis judėjimas ir pastovūs įpročiai gali duoti rezultatų.
Konstantine Panegyres, antikos ir senovės istorijos dėstytojas, „The University of Western Australia“.
