Daugelis žmonių įvairiose kultūrose nuo vaikystės girdėti, kad šaltas oras sukelia ligas. Dažnai kaltinamas išėjimas į lauką be palto, kvėpavimas šaltu oru, miegas vėsioje patalpoje, sušlapimas lietuje ar sniege ar tiesiog sušalimo pojūtis – visa tai neretai siejama su peršalimu ar gripu.
Šis įsitikinimas daugeliui atrodo teisingas, nes ligos neretai pasireiškia po buvimo šaltyje. Vis dėlto šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad ryšys tarp šalto oro ir ligų yra kur kas sudėtingesnis nei paprasta mintis, jog šaltis tiesiogiai sukelia susirgimus.
Pati žema oro temperatūra nesukelia infekcijų. Ji veikia biologinių, aplinkos ir socialinių veiksnių visumą, kuri padidina žmonių pažeidžiamumą kvėpavimo takų ligoms, ypač žiemos mėnesiais.
Peršalimą ir gripą sukelia virusai, o ne šaltas oras. Tokie virusai kaip rinovirusai (dažniausi peršalimo sukėlėjai) ir gripo virusai plinta nuo žmogaus žmogui per kvėpavimo takų lašelius arba fizinį kontaktą, nepriklausomai nuo lauko temperatūros.
Vis dėlto daugelyje pasaulio vietų kvėpavimo takų infekcijų dažnis nuolat didėja atšalus orams – tai visame pasaulyje pastebimas dėsningumas.
Šis sezoninis modelis iš dalies paaiškinamas tuo, kaip šaltos temperatūros ir mažas oro drėgnumas veikia virusus aplinkoje. Tyrimai rodo, kad daugelis kvėpavimo takų virusų, įskaitant gripo ir koronavirusus, šaltose ir sausose sąlygose išlieka gyvybingi ir užkrečiami ilgiau.
Sausas oras taip pat lemia, kad kvėpuojant, kalbant, kosint ar čiaudint išskiriami maži skysčio lašeliai greičiau išgaruoja. Taip susidaro dar smulkesnės dalelės, kurios ore išsilaiko ilgiau ir padidina tikimybę, kad jas įkvėps kiti žmonės.
Dėl to šaltas, sausas oras padeda virusams ilgiau išlikti aplinkoje ir sustiprina jų galimybę pasiekti kitų žmonių kvėpavimo takus.
Šaltas oras veikia ir organizmo gynybą nuo infekcijų. Kvėpuojant šaltu oru, nosies ir kvėpavimo takų viduje sumažėja temperatūra, o tai gali sukelti kraujagyslių susiaurėjimą (vazokonstrikciją). Tai reiškia, kad į audinius priteka mažiau kraujo.
Nosies ir kvėpavimo takų gleivinėje sumažėjęs kraujo pritekėjimas gali susilpninti vietinį imuninį atsaką, kuris paprastai padeda laiku atpažinti ir sunaikinti virusus dar prieš jiems sukeliant infekciją.
Šalčio poveikis ir su juo susijęs stresas taip pat gali sutrikdyti normalų kvėpavimo takų funkcionavimą, ypač žmonėms, kurių kvėpavimo sistema yra jautri.
Visi šie veiksniai kartu gali susilpninti pirmuosius organizmo gynybos barjerus nosyje ir gerklėje. Šaltas oras nesukuria virusų, tačiau gali palengvinti jiems kelią į organizmą, kai šie jau patenka į kvėpavimo takus.
Minios ir artimas kontaktas
Sezoniniai žmonių elgsenos ir patalpų mikroklimato pokyčiai taip pat turi didelę reikšmę. Šaltu oru žmonės daugiau laiko praleidžia uždarose patalpose, dažnai arti vieni kitų. Perpildytos, prastai vėdinamos patalpos sudaro sąlygas ore kauptis virusų turintiems lašeliams ir padidina užsikrėtimo tikimybę.
Žiemą dėl mažesnio saulės spindulių kiekio odoje gaminama mažiau vitamino D. Šis vitaminas yra svarbus imuninei sistemai, o jo trūkumas siejamas su silpnesniu imunitetu. Nors šildymas patalpose būtinas komfortui, jis dar labiau išsausina orą.
Sausas oras sausina nosies ir gerklės gleivinę ir taip sumažina gleivių (mucino) efektyvumą. Gleivės paprastai „sugaudo“ virusus ir, judėdamos blakstienėlių pagalba, padeda juos pašalinti iš kvėpavimo takų (tai vadinama mukociliariniu klirensu). Kai ši sistema sutrinka, virusams lengviau užkrėsti ląsteles.
Šaltas oras ypač nepalankus žmonėms, turintiems lėtinių kvėpavimo takų ligų – astmą, alerginį rinitą (šienligę) ir kt. Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad šaltis gali sustiprinti simptomus ir dar labiau apriboti tokių žmonių kvėpavimo funkciją. Dėl to kvėpavimo takų infekcijos, jei jos atsiranda, gali būti sunkesnės.
Atsižvelgus į visus šiuos duomenis, susidaro aiškus šalto oro poveikio vaizdas. Žema temperatūra siejama su didesniu kvėpavimo takų infekcijų, įskaitant gripą ir koronavirusų sukeltas ligas, dažniu, ypač vidutinio klimato juostoje žiemą. Laboratoriniai ir aplinkos tyrimai rodo, kad virusai šaltame, sausame ore išlieka ilgiau ir lengviau plinta.
Šalčio poveikis taip pat gali susilpninti imuninę apsaugą nosyje ir kvėpavimo takuose – lėtėja gleivių judėjimas, mažėja antivirusinis aktyvumas nosies audiniuose. Tipiški žiemos veiksniai, tokie kaip uždaros ir perpildytos patalpos, prasta ventiliacija ir sumažėjusi saulės šviesa, dėl ko mažėja vitamino D kiekis, dar labiau didina virusų plitimo riziką.
Tačiau nėra mokslinių įrodymų, patvirtinančių mintį, kad vien tik sušalimas – pavyzdžiui, trumpas išėjimas į lauką be palto – tiesiogiai sukelia peršalimą ar gripą. Šaltas oras veikiau veikia kaip rizikos veiksnys: jis sukuria sąlygas, kurios padeda virusams išgyventi, plisti ir įveikti organizmo apsaugą.
Šio skirtumo suvokimas turi praktinę reikšmę. Gerinant patalpų vėdinimą ir palaikant pakankamą oro drėgnumą žiemą, galima sumažinti infekcijų plitimo riziką. Imuninės sistemos stiprinimas, įskaitant pasirūpinimą pakankamu vitamino D kiekiu, taip pat gali būti naudingas.
Veiksmingiausios visuomenės sveikatos rekomendacijos yra tos, kurios pabrėžia, kaip virusai plinta per kontaktą ir kvėpavimo takų lašelius, o ne palaiko mitą, kad vien tik buvimas šaltyje sukelia ligą.
Apibendrinant galima teigti, kad šaltas oras ir ligos tarpusavyje susiję, tačiau ne taip, kaip dažnai manoma. Žema temperatūra pati savaime nesukelia infekcijų. Ji keičia biologines, aplinkos ir socialines sąlygas taip, kad kvėpavimo takų virusai gali klestėti.
Šio sudėtingumo suvokimas padeda paaiškinti, kodėl peršalimo ligos ir gripas dažniau pasireiškia žiemą, ir leidžia taikyti veiksmingesnes prevencijos strategijas, kartu paneigiant pernelyg supaprastintą ir klaidinantį įsitikinimą apie šalčio ir ligų ryšį.
