Šis įspūdingas švyturys, manoma, buvo pastatytas II mūsų eros amžiuje pagal luzitanų architekto Cayo Sergio Lupo projektą ir pašvęstas senovės italų dievybei Marsui. Įdomu tai, kad Heraklio bokštas buvo kuriamas kaip švyturio Faruose – vieno iš septynių senovės pasaulio stebuklų – atitikmuo. Ispaniškas pavadinimas „Torre de Hércules“ siejamas su žodžiu „faro“, reiškiančiu švyturį.
Iki XVII amžiaus seniausias pasaulyje švyturys buvo vadinamas „Farum Brigantium“, vėliau – „El Faro“, paskui – „Castillo Viejo“, kol galiausiai prigijo dabartinis pavadinimas „Torre de Hércules“. Švyturio atstatymas pradėtas 1788 metais karaliaus Karolio IV nurodymu, pagal Eustaquio Gianninį projektą – tuomet pastatas įgavo klasicizmui būdingų architektūrinių bruožų. Tačiau kodėl dabartinis švyturio pavadinimas siejamas su mitiniu herojumi, jei jis buvo pašvęstas Marsui?
Su šiuo objektu susijusi legenda, kurią Kastilijos karalius Alfonsas X Išmintingasis pateikė kronikoje „Estoria de España“. Pasak jos, Heraklis, atlikęs dvylika žygdarbių, siekė įamžinti pergalę prieš milžiną Gerioną. Dėl to jis esą pastatė švyturį ir įkūrė gyvenvietę „Cruña“ šiaurės vakarų Ispanijoje.
Heraklio bokštas yra maždaug 68 metrų aukščio, o iš jo skleidžiami šviesos signalai jūroje matomi net iš 32 jūrmylių atstumo. Švyturys atviras lankytojams, tačiau norint pasiekti viršūnę tenka įveikti 234 laiptelius. Pastangos atsiperka – nuo viršaus atsiveria įspūdinga panorama į Orzán įlanką, Ártabro įlanką ir A Korunjos miestą.
Po seniausiu pasaulio švyturiu įrengtas Skulptūrų parkas, kuriame pristatomi kūriniai, susiję su Galisijos istorija ir legendomis. Taip pat verta atkreipti dėmesį į Vėjų rožę, išsiskiriančią keltų tautų simboliais: dobilu (Airija), drakonu (Velsas), triskelionu (Meno sala), dagiu (Škotija), taure (Kornvalis), šermuonėliu (Bretonė) ir šventojo Jokūbo kriaukle, atstovaujančia Galisijai.
