Žmonės, kurie niekada nėra patyrę nuolatinio spengimo ausyse, gali tik įsivaizduoti, kokia tai kančia. Iš tiesų, blogas sapnas kai kam turbūt yra artimiausia patirtis tam, ką išgyvena spengimu ausyse (tinnitus) sergantys pacientai.
Subjektyvus garsas, kuris gali būti ne tik skambesys, bet ir šnypštimas, dūzgimas ar spragtelėjimai, girdimas tik pačiam žmogui. Jis gali būti nuolatinis arba atsirasti ir pranykti tam tikrais laikotarpiais.
Oksfordo universiteto neuromokslininkai dabar įtaria, kad miegas ir spengimas ausyse smegenyse yra glaudžiai susiję.
Jų tyrimai leidžia manyti, kad tarp šių dviejų būklių egzistuoja esminis ryšys, kuris, stebėtina, iki visai neseniai smegenų tyrimuose praktiškai buvo ignoruotas.
„Mus su kolegomis pirmiausia sudomino nepaprasti spengimo ausyse ir miego panašumai“, – pasakoja neuromokslininkas Linusas Milinskis iš Oksfordo Miego ir cirkadinių ritmų instituto.
„Spengimas ausyse yra alinanti medicininė būklė, tuo tarpu miegas – natūrali būsena, į kurią reguliariai panyrame. Tačiau abiem atvejais, atrodo, svarbų vaidmenį vaidina spontaniškas smegenų aktyvumas. Kadangi iki šiol nėra veiksmingo subjektyvaus spengimo ausyse gydymo, manau, jog šių panašumų tyrimas gali atverti naujų kelių suprasti ir galiausiai gydyti vadinamuosius fantominius pojūčius.“
„Fantominiu pojūčiu“ vadinama būsena, kai smegenys apgauna mus manyti, kad mes kažką girdime, matome, jaučiame ar užuodžiame, nors fiziškai tokio dirgiklio nėra.
Daugelis žmonių fantominius pojūčius patiria tik miegodami, tačiau apie 15 procentų pasaulio gyventojų neišvengiamas triukšmas ausyse lydi ir būdravimo metu.
Spengimas ausyse yra dažniausias pasaulyje fantominis pojūtis, tačiau jo priežastys ir veiksmingas gydymas vis dar nežinomi, nors yra siūlyta daugybė skirtingų hipotezių.
Nemaža dalis spengimu ausyse sergančių žmonių skundžiasi prastu miegu ir demonstruoja sutrikusius miego ritmus, tačiau galimas ryšys su šia gyvybiškai svarbia organizmo funkcija tik visai neseniai atsidūrė mokslininkų dėmesio centre.
2022 m. Milinskis vadovavo apžvalginiam tyrimui, kurį autoriai įvardijo kaip pirmąjį bandymą funkciniu lygmeniu įvertinti, kaip miegas gali veikti spengimą ausyse ir atvirkščiai.
Oksfordo tyrėjai pasiūlė, kad didelės spontaniškos smegenų bangos, kylančios gilaus, arba ne greitų akių judesių (non-REM) miego metu, gali slopinti smegenų aktyvumą, sukeliantį spengimą ausyse.
Norėdama patikrinti šią idėją, komanda atliko tyrimus su šeškais, kurių klausa ir jos nerviniai mechanizmai yra panašūs į žmogaus. 2024 m. publikuotuose eksperimentuose nustatyta, kad šeškai, kuriems išsivystė ryškesnis spengimas ausyse, taip pat kentėjo nuo labiau sutrikusio miego.
„Mes galėjome tiesiogiai stebėti, kaip po triukšmo poveikio kartu atsiranda ir miego problemos, ir spengimas ausyse“, – aiškino Milinskis. – „Tai pirmą kartą aiškiai parodė ryšį tarp spengimo ausyse atsiradimo ir sutrikusio miego.“
Ypač svarbu tai, kad spengimą ausyse patyrusių šeškų smegenys į garsą reagavo pernelyg stipriai. Kai gyvūnams vis dėlto pavykdavo įmigti į ne-REM miegą, ši hiperaktyvumas sumažėdavo.
Tai leidžia manyti, kad miegas gali laikinai užmaskuoti spengimo ausyse poveikį, į darbą įtraukdamas tuos pačius smegenų tinklus.
„Mūsų rezultatai rodo, kad gilus miegas iš tiesų gali padėti sušvelninti spengimo ausyse simptomus ir atskleisti natūralius smegenų mechanizmus, leidžiančius reguliuoti nenormalų aktyvumą“, – teigia Milinskis.
Tyrimai su gyvūnais, žinoma, turi akivaizdžių ribų, tačiau tikėtina, kad panašūs smegenų aktyvumo modeliai galioja ir žmonėms.
Nuo 2022 m. apžvalgos publikavimo šios srities tyrimai sparčiai išsiplėtė – daugėja didelės apimties studijų, nagrinėjančių, kaip miegu, aplinka ir spengimu ausyse pasižymintis triukšmas ausyse sąveikauja ne tik šeškuose, bet ir kituose modeliuose.
„Tikiuosi, kad ši sritis padės didinti sąmoningumą apie spengimą ausyse ir atvers naujų kelių ieškoti gydymo būdų“, – sako Milinskis.
„Ypač svarbu pripažinti spengimo ausyse poveikį vyresniame amžiuje, kai klausos praradimas ir spengimas ausyse gali didinti socialinę izoliaciją ir prisidėti prie psichikos sveikatos sutrikimų.“
Visai neseniai atliktame tyrime Kinijoje nustatyta, kad žmonės, sergantys spengimu ausyse, pereinant iš būdravimo į miegą sunkiau nuslopina savo pernelyg aktyvias smegenis.
Tačiau gilaus miego metu spengimui ausyse būdinga hiperaktyvumas buvo nuslopinamas.
Tyrėjų komanda padarė išvadą, kad miegas tampa kritiškai svarbiu terapiniu taikiniu, galinčiu nutraukti 24 valandas trunkantį nenormalaus smegenų aktyvumo ir spengimo ausyse ciklą.
Oksforde Milinskis su kolegomis dabar daugiausia dėmesio skiria tam, kaip miegas gali paveikti paties spengimo ausyse atsiradimą ir eigą.
„Spengimas ausyse gali bloginti miegą, o prastas miegas – dar labiau pabloginti spengimą ausyse. Tai tarsi užburtas ratas, nors nemanau, kad jis yra nepertraukiamas“, – svarsto Milinskis.
„Kai neišsimiegame, tampame jautresni stresui, o stresas – vienas stipriausių veiksnių, žinomų dėl spengimo ausyse paūmėjimo. Stresas gali netgi paskatinti spengimą atsirasti iš pradžių.“
Tolesni tyrimai gali ne tik atverti kelią veiksmingam spengimo ausyse gydymui, bet ir padėti mokslininkams geriau suprasti pačias miego paslaptis.
