Skirtingi klijai veikia nevienodai. Veiksmingiausi iš jų su jungiama medžiaga (substratu) sudaro cheminę reakciją. Dėl to susidaro naujos molekulės, kurios iš dalies sudarytos iš substrato atomų, o iš dalies – iš klijų atomų.
Daug klijų prie paviršiaus prilimpa dėl tarp molekulių veikiančių traukos jėgų – vadinamųjų Van der Valso jėgų. Šios jėgos atsiranda todėl, kad molekulės turi elektrinius dipolius – tiek pastovius, tiek laikinus. Molekulės traukia viena kitą priešingais dipoliais.
Kai kurie klijai su substratu sudaro vandenilines jungtis. Tai ypač stipri tarp molekulių veikianti traukos forma, atsirandanti tada, kai vienos molekulės atomas traukia kitos molekulės vandenilio atomą.
Jei substratas tirpsta klijuose, dviejų daiktų suklijavimas gali vykti difuzijos būdu – kai vieno daikto molekulės įsiskverbia į kitą. Pavyzdžiui, plastiko detalės jungiamos naudojant plastiko tirpiklį. Klijavimo procese gali dalyvauti ir kitos fizikinės bei cheminės jėgos
Cheminės reakcijos metu susidariusios naujos molekulės sudaro tvirtą, dažnai labai atsparų junginį tarp dviejų paviršių. Tokie klijai dažnai naudojami pramonėje, statyboje ir kitose srityse, kur reikalingas didelis sujungimo patvarumas.
Klijavimas, pagrįstas Van der Valso jėgomis ar vandenilinėmis jungtimis, dažnai taikomas buitiniuose klijuose, lipniose juostose ir kituose kasdieniuose gaminiuose. Nors tokie ryšiai paprastai yra silpnesni už chemiškai susiformavusius, jų pakanka daugeliui kasdienių poreikių.
Plastiko sujungimui naudojant tirpiklius klijuojamų paviršių molekulės tarsi „susimaišo“ tarpusavyje. Sukietėjus tirpikliui, susidaro vientisa, dažnai labai tvirta jungtis, primenanti vienalytį plastiko gabalą.
