Puodelis ar stiklainis su vandeniu ant palangės gali atrodyti visiškai nekaltas daiktas. Tačiau tam tikromis sąlygomis jis gali tapti tikru gaisro židiniu. 2019 metų kovą Rygoje gyvenanti Elīna išėjo į darbą, palikusi ant palangės trijų litrų stiklainį su vandeniu. Po kelių valandų jos butas jau degė. Gaisro priežastimi tapo ne elektros instaliacija ar buitinė technika, o saulės spinduliai, sutelkti per stiklinį indą.
Šis reiškinys paaiškinamas paprastu fizikos dėsniu – šviesos lūžiu. Kai saulės spinduliai praeina per stiklą ir vandenį, jie pakeičia kryptį. Jei paviršius lygus, šviesa tik šiek tiek pasislenka. Tačiau jei stiklo ar indo forma išgaubta ar įgaubta, spinduliai gali susitelkti viename taške. Taip veikia padidinamasis stiklas, kuriuo galima uždegti popierių. Lygiai taip pat gali veikti ir stiklinis butelis ar stiklainis.
Daugelio butelių dugnas nėra plokščias – jis specialiai formuojamas įgaubtas, kad būtų atsparesnis slėgiui ir stabilesnis. Tačiau optikos požiūriu tokia forma gali veikti kaip lęšis. Saulės energija, kuri paprastai pasiskirsto dideliame plote, susitelkia mažame taške. Saulės spinduliuotės galia Žemės paviršiuje siekia apie 1 kilovatą vienam kvadratiniam metrui. Kai ši energija sutelkiama į labai mažą plotą, temperatūra židinio taške gali pakilti iki 400–500 °C.
Tokios temperatūros pakanka uždegti daugelį buityje esančių medžiagų. Laikraštinis popierius pradeda anglėti apie 120 °C ir užsiliepsnoja ties maždaug 230 °C. Medvilniniai audiniai ima smilkti apie 200 °C. Sintetinės užuolaidos minkštėja ir lydosi jau ties 150 °C, o pasiekus aukštesnę temperatūrą gali užsiliepsnoti labai intensyviai. Net plastikinės palangės, stipriai įkaitusios, pradeda skleisti toksiškas dujas dar prieš užsidegdamos.
Dar pavojingesni gali būti apvalūs akvariumai. Dėl sferinės formos jie gali dar efektyviau sufokusuoti saulės spindulius į labai tikslų tašką. Yra atvejų, kai tokie akvariumai išdegino medines palanges ar langų rėmus. Vanduo viduje lieka vėsus, tačiau už stiklo susidaro aukštos temperatūros židinys.
Įdomu tai, kad pavojingiausias laikotarpis dažnai būna ankstyvas pavasaris. Žiemą saulė silpnesnė ir šviečia per žemai, vasarą – per aukštai, todėl spinduliai į patalpas patenka kitu kampu. Tačiau kovą ar balandį saulė jau pakankamai ryški, bet dar žemai horizonte, todėl spinduliai giliai įsiskverbia į patalpą ir krinta tokiu kampu, kuris leidžia stikliniams daiktams efektyviai juos sufokusuoti.
Šviesos lūžio dėsnį XVII amžiuje aprašė olandų mokslininkas Willebrordas Snelliusas. Nuo to laiko niekas nepasikeitė – saulės spinduliams nesvarbu, ar ant palangės stovi paprastas stiklainis su vandeniu, ar brangi dekoratyvinė vaza. Jei forma ir kampas tinkami, gali susidaryti pavojingas židinio taškas.
Todėl paprasta prevencinė priemonė gali apsaugoti nuo rimtų pasekmių: nelaikykite permatomų stiklinių indų, butelių ar vazų ten, kur į juos gali tiesiogiai šviesti saulė. Tas pats galioja ir gamtoje – paliktos stiklo šukės ar buteliai gali tapti miško gaisro priežastimi.
Kartais pakanka kelių sekundžių ir vieno neapgalvoto daikto vietos, kad atsirastų reali gaisro rizika. O išvengti jos – gerokai paprasčiau nei gesinti pasekmes.