Europoje kasmet sparčiai daugėja tiek didelių saulės elektrinių parkų, tiek mažų jėgainių privačiuose namų ūkiuose. Saulės energetikos populiarumą lemia finansinė ir energetinė nepriklausomybė bei minimali tiesioginė žala aplinkai. Tačiau kartu auga ir rimta problema – iki 2050 metų žemyne gali susikaupti daugiau kaip 10 mln. tonų saulės modulių atliekų.
VILNIUS TECH Tvarumo centro tyrėjas dr. Tadas Radavičius pabrėžia, kad dabartinės atliekų tvarkymo sistemos tokiam mastui nėra pasirengusios. Jei sprendimai nebus priimti laiku, Europa rizikuoja susidurti su nauja aplinkosaugine ir ekonomine krize, kurią bus sunku suvaldyti.
2024 metais Lietuvoje buvo įdiegta apie 870 MW naujų saulės elektrinių, kurių bendras svoris siekia apie 45 tūkst. tonų. Tačiau oficialiai surinktų fotovoltinių modulių atliekų kiekis beveik lygus nuliui, nes moduliai paprastai tarnauja iki 30 metų ir reikšmingas atliekų srautas dar nėra susiformavęs.
Vis dėlto per artimiausius kelis dešimtmečius situacija iš esmės keisis. Pasak mokslininko, jei sprendimai bus atidėliojami, ateityje gali būti per vėlu užtikrinti efektyvų ir tvarų šių atliekų tvarkymą visos Europos mastu.
Šiai problemai dr. Tadas Radavičius skyrė savo disertaciją „Žiedinių apribojimų vertinimas Europos Sąjungos saulės fotovoltikos tiekimo grandinėje“. Tyrime dalyvavo 31 organizacijos atstovas iš skirtingų ES šalių – nuo žaliavų gamintojų iki perdirbėjų. Pagrindinis tikslas buvo identifikuoti žiedinės ekonomikos kliūtis.
Tyrimo rezultatai parodė, kad didžiausios problemos kyla ne dėl technologijų stokos, bet dėl informacijos trūkumo, atsekamumo nebuvimo ir nekoordinuotos politikos Europos Sąjungoje. Dėl to fotovoltinių modulių atliekos dažnai tvarkomos neefektyviai.
Vidutiniškai apie 40 proc. panaudotų saulės modulių Europoje patenka į eksporto kanalus net nepatikrinus, ar jie vis dar veikia. Vokietijoje šis rodiklis gali siekti net 90 proc., o didžioji dalis modulių iškeliauja už ES ribų.
Pasak dr. T. Radavičiaus, didelių saulės parkų valdytojai dažnai renkasi pigesnį sprendimą – parduoti modulius eksportui, užuot mokėję apie 250 eurų už toną jų perdirbimui. Kartais atliekos net tampa pajamų šaltiniu, nes eksportuojamos kaip antriniai moduliai.
Nors apie 83 proc. saulės modulių sudaro stiklas ir aliuminis, juose taip pat yra vertingų medžiagų – silicio, sidabro ir vario. Šių išteklių atgavimas galėtų sukurti didelę ekonominę vertę ir sumažinti Europos priklausomybę nuo importuojamų žaliavų.
Tačiau aukštos pridėtinės vertės perdirbimas Europoje taikomas itin retai. Šiuo metu veikia tik viena specializuota įmonė Prancūzijoje, kuri gali efektyviai išgauti vertingas medžiagas iš fotovoltinių modulių.
Kad tokios įmonės galėtų veikti pelningai, joms reikalingas stabilus, bent 5000 tonų atliekų srautas per metus. Nei Lietuvoje, nei visoje ES nėra centralizuotos sistemos, kuri leistų sekti ir valdyti šių atliekų srautus, todėl tokio verslo plėtra stringa.
Dar viena problema – finansinis skaidrumas. Lietuvoje kasmet turėtų būti surenkama apie 4 mln. eurų iš modulių gamintojų, importuotojų ir platintojų, skirtų būsimoms perdirbimo išlaidoms. Tačiau, pasak tyrėjo, nėra aišku, kaip šios lėšos valdomos ir ar jos iš tiesų kaupiamos.
Dėl to kyla rizika, kad ateityje už modulių atliekų tvarkymą vartotojams teks mokėti antrą kartą. Ši problema būdinga ne tik Lietuvai, bet ir daugeliui ES šalių, nes sistema susiduria su itin ilgaamžiais produktais.
Sprendimų kryptys, anot dr. T. Radavičiaus, yra aiškios: reikalingas skaitmeninis modulio pasas, centralizuota ES duomenų platforma, skaidrus depozitinis fondas ir investicijos į testavimo bei perdirbimo infrastruktūrą visoje Europoje.
Priešingu atveju Europa rizikuoja prarasti strategines žaliavas, finansinius išteklius ir galimybes kurti vietinę pramonę. Saulės energetika, kuri turėtų būti ekologiškas sprendimas, gali tapti dar viena nevaldoma atliekų problema.
Mokslininkas pabrėžia, kad apie 50 proc. panaudotų saulės modulių būtų galima naudoti pakartotinai, išlaikant iki 85 proc. jų pradinio efektyvumo. Tai sumažintų atliekų kiekį ir stiprintų Europos energetinį saugumą, ypač atsižvelgiant į Kinijos dominavimą modulių gamyboje.
Vienas reikšmingų tyrimo rezultatų – inicijuotas „Europos horizonto“ projektas RETRIEVE, parodantis, kad akademiniai tyrimai gali virsti didelės apimties praktiniais sprendimais. Tai atveria galimybes ir Lietuvos pramonei aktyviai įsitraukti į žiedinės ekonomikos plėtrą.
VILNIUS TECH Tvarumo centras kviečia verslo įmones bendradarbiauti, pasinaudoti ekspertinėmis žiniomis ir ES finansavimo priemonėmis. Pasak dr. T. Radavičiaus, tai galimybė spręsti ne tik aplinkosaugines, bet ir konkurencingumo bei energetinio saugumo problemas.
