Daugumai žmonių pasaulis atrodo paprastas: aukštyn–žemyn, kairė–dešinė, priekin–atgal ir bėgantis laikas. Ši „trimačio scenos“ vizija atrodo pakankama apibūdinti tikrovei, kurioje gyvename.
Tačiau naujausi 2026 m. vasarį publikuoti tyrimai leidžia manyti, kad mūsų 3D visata gali būti tik plona pluta, dengiančia gerokai sudėtingesnę, daugiamatę struktūrą. Vis daugiau fizikų tvirtina, kad papildomi matmenys nėra vien matematinė fantazija, o realus atsakymas į didžiausias mokslo mįsles.
Keistai silpna gravitacija
Pagrindinė priežastis, dėl kurios mokslininkai „ieško skylės visatoje“, yra stulbinamai silpna gravitacija. Nors mums ji atrodo labai stipri – juk būtent gravitacija laiko planetas orbitoje – elementariųjų dalelių masteliu ji yra milijardus milijardų kartų silpnesnė už magnetines ar branduolines sąveikas. Paprastas šaldytuvo magnetas įstengia nugalėti visos Žemės trauką ir išlaikyti prigludusį popieriaus lapą.
Teoriniai fizikai siūlo paaiškinimą: gravitacija tokia silpna tik todėl, kad dalis jos „nuteka“ į kitus, mums nematomus matmenis. Jei sugebėtume į juos pažvelgti, paaiškėtų, jog pilnoje, daugiamatėje erdvėje gravitacija gali būti tokio pat stiprumo kaip ir kiti žinomi sąveikų tipai.
Glaudžiai susukta tikrovė: kompaktyfikacijos idėja
Jei papildomi matmenys egzistuoja, kodėl jų nejaučiame? Mokslininkai čia pasitelkia sodo žarnos analogiją. Iš tolo ji atrodo tarsi plona, vienmatė linija. Tik priėję arčiau matome, kad ji turi dar vieną, „susuktą“ matmenį – apvado kryptį.
Pagal stygų teoriją papildomų matmenų gali būti net 10 ar 11. Manoma, kad jie yra nepaprastai glaudžiai „susukti“ mikroskopiniu masteliu, todėl kasdieniame gyvenime jų paprasčiausiai nepastebime. Tokių matmenų dydis gali būti mažesnis už atomų branduolius. Jie sudarytų itin sudėtingas geometrines struktūras, kurios nulemtų, kaip elgiasi elementariosios dalelės ir kokias savybes turi mūsų visata.
Nauji įrodymai: gravitacija po mikroskopu
2026 m. vasario publikacijoje aprašomi proveržiniai eksperimentai, kuriuose buvo matuojama gravitacijos jėga itin mažais atstumais – mikrometrų eilės. Pagal Niutono dėsnį traukos stiprumas, mažėjant atstumui, turi kisti labai tiksliai apibrėžtu būdu.
Naujausi duomenys leidžia įtarti subtilius nukrypimus nuo šio dėsnio. Kai du objektai priartėja taip arti, kad atstumas tarp jų tampa mažesnis už žmogaus plauko storį, gravitacija ima elgtis ne visai taip, kaip prognozuoja klasikinė teorija. Fizikams tai – užuomina, jog tokiu masteliu gravitaciją gali veikti papildomi matmenys, kurie įprastomis sąlygomis lieka paslėpti.
Jei tokie rezultatai bus patvirtinti nepriklausomais eksperimentais, tai galėtų tapti pirmuoju tiesioginiu įrodymu, jog mūsų „trimačių matmenų sala“ tėra dalis didesnio, daugiamatės tikrovės „archipelago“.
Ką tai reiškia mums?
Papildomų matmenų tyrimai – tai ne vien smalsumo tenkinimas. Šių struktūrų supratimas laikomas raktu į vadinamąją „visko teoriją“ – pagrindinį fizikos tikslą, kuris sujungtų Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją su kvantine mechanika.
Jei ateityje išmoktume valdyti prieigą prie papildomų matmenų, teoriškai tai galėtų atverti kelią technologijoms, apie kurias šiandien dar tik nedrąsiai svarstome: nuo akimirksniu vykstančių tarpžvaigždinių kelionių iki, galbūt, beveik neišsenkančių energijos šaltinių. Kol kas mokslininkams belieka kantriai „klausytis“ gravitacijos aido, kuris, kaip spėjama, gali sklisti iš „gretimo kambario“ daugiamatėje visatoje.
