Kartais didžiausios problemos sveikatos sistemoje slepiasi ne procedūrose ar technologijų stokoje – o mąstymo būde. Lietuvoje vis garsiau kalbama apie tai, kad sveikatos apsauga vis dar klimpsta dokumentacijos ir „paslaugos suvedimo“ pinklėse. Būtent tai aštriai išsakė gydytojas Vytautas Morozovas – jo žodžiai nenugludinti, bet taiklūs.
Prevencinė medicina, teoriškai, turėtų būti sveikatos sistemos kertinis akmuo. Bet praktika rodo, kad ji dažnai tampa biurokratiniu procesu, kuris mažai ką turi bendro su realia žmogaus sveikata. Ir ne todėl, kad žmonės nesidomi. Problema kur kas gilesnė.
Kodėl statistika neatspindi realybės?
Lietuvoje veikia daugybė prevencinių programų – nuo vėžio patikrų iki ŽPV vakcinacijos. Bet jų efektyvumas matuojamas tik per Ligonių kasų „prizmę“. Kitaip tariant – jei atlikai tyrimą, bet jo rezultatai neįvesti į oficialią sistemą, tu tarsi net nebuvai patikrintas.
Kaip aiškina gydytojas Morozovas, net jei žmogus pasidarė tyrimą už savo pinigus toje pačioje poliklinikoje – jis vis tiek „neegzistuoja“, jei kodas neįrašytas. Tai reiškia, kad realus prevencijos mastas yra gerokai didesnis, nei rodo ataskaitos. Tačiau tie skaičiai nėra patogūs sistemai – nes jų tiesiog nemato.
Visa tai sukuria iliuziją, kad gyventojai nesinaudoja siūlomomis galimybėmis, nors iš tiesų – dalis jų tiesiog renkasi alternatyvius būdus, kurie nelimpa prie oficialios apskaitos.
Kodėl svarbus rezultatas, o ne pažyma?
Gydytojo iškelta problema slypi dar giliau – tai mentaliteto klausimas. Lietuvoje sveikatos priežiūra dažnai matoma kaip paslaugų rinkinys, o ne kaip ilgalaikis sveikatos palaikymo procesas. Įstaigos dirba tam, kad „užpildytų kodus“ – nes nuo jų priklauso finansavimas. O paciento būklė tampa antriniu dalyku.
Tai sukuria iškreiptą sistemą, kurioje šeimos gydytojas yra priverstas galvoti ne apie tai, kokios pagalbos žmogui reikia, o kaip viską tinkamai „suvesti“. Rezultatas – darbas dėl ataskaitos, o ne dėl žmogaus.
Ir kai kalbama apie prevenciją – ji taip pat praranda savo prasmę. Tikrieji prevencijos tikslai – sumažinti ligų riziką, paskatinti sveiką gyvenimo būdą, suteikti žinias ir galimybes – yra nustelbiami formalių patikrų, kurias reikia atlikti „dėl programos“.
Ar įmanoma pakeisti šią sistemą?
Teoriškai – taip. Praktiškai – labai sunkiai. Kad mąstymas keistųsi, reikėtų keisti visą administracinę struktūrą – tai reiškia ne vieną įstatymą ar tvarką, bet požiūrį, kaip apskritai matuojame sveikatos paslaugų naudą. Šiandien viskas sukasi apie paslaugos suteikimą, ne apie rezultatą po pusmečio ar metų.
Kaip ironizuoja gydytojas, viskas priklauso nuo „pilkos masės“ – tų, kurie kuria vis naujas lenteles, kodus ir taisykles. Ir kol jų tikslas bus administracinė kontrolė, o ne žmogaus sveikata – pokyčių tikėtis sunku.
Šis atviras žvilgsnis į Lietuvos sveikatos sistemą ne tik verčia susimąstyti – jis rodo, kad šaknys gilesnės nei galime įsivaizduoti. Prevencija negali būti tik formalumas. Ji turi būti gyva, tikra – ne dėl dokumentų, bet dėl žmogaus.
