„Eurostat“ duomenimis, 2024 m. Europos Sąjungos (ES) vidutinis Gini koeficientas (rodiklis, naudojamas pajamų arba turto nelygybei visuomenėje matuoti) siekė 29,4. Didžiausi skirtumai fiksuoti Bulgarijoje (38,4), Lietuvoje (35,3) ir Latvijoje (34,2). Šie skaičiai nėra „truputį aukščiau vidurkio“ – tai Europos nelygybės viršūnė. Kai šalies nelygybė pasiekia tokį lygį, mokesčių sistema neišvengiamai tampa politiniu klausimu: arba ji bando į tai reaguoti, arba de facto pripažįsta, kad tokia nelygybė yra priimtina kaina.
Jei vis dar kyla pagunda sakyti, kad Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) reforma – tai „tik keli procentai daugiau turtingiesiems“, verta trumpam atsitraukti ir įvertinti Lietuvos vietą Europoje. Būtent čia slypi esminis kontekstas: Lietuva pradeda judėti didesnės progresijos link ne todėl, kad staiga užsimanė tapti „skandinaviška“, o todėl, kad pagal pajamų pasiskirstymą ji vis dar priklauso ES šalių grupei, kur nelygybė yra struktūrinė.
Šiame kontekste GPM reforma turi aiškią ir iš esmės sveikintiną ambiciją. Finansų ministerija atvirai deklaruoja, kad didesnis progresyvumas reikalingas teisingesniam mokestinės naštos paskirstymui ir nelygybės mažinimui. Siūlomi tarifų „laiptai“ siejami su vidutiniu darbo užmokesčiu (VDU): iki 36 VDU – 20 proc., nuo 36 iki 60 VDU – 25 proc., virš 60 VDU – 32 proc.
Progresiniai mokesčiai – europinė norma
Progresiniai mokesčiai daugelyje ES šalių yra veikiau taisyklė nei išimtis, todėl pats principas nėra radikalus – radikalus gali būti tik jo kalibravimas. Daugumoje valstybių toks progresinis apmokestinimas yra įprasta mokesčių sistemos dalis, o Lietuva ilgą laiką išsiskyrė tuo, kad progresija buvo labiau imituojama nei realiai taikoma visoms pajamų rūšims.
Teigiamas reformos efektas čia akivaizdus: valstybė bando švelninti situaciją, kai mokestinė našta priklauso ne nuo pajamų dydžio, o nuo jų pavadinimo. Tačiau būtent čia prasideda „lietuviškoji dalis“. Reforma kuriama ne kaip vientisa, aiški, europinė sistema, o kaip kelių skirtingų režimų kompromisas.
Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) komunikacija aiškiai rodo, kad vadinamasis „metinis sumavimas“ realybėje reiškia ne vieną bendrą pajamų krepšelį, o bent tris paralelias logikas:
- pagrindinę progresiją – 20 proc., 25 proc. ir 32 proc.;
- „ne iš darbo santykių“ pajamų taisyklę – 15 proc. iki 12 VDU ir tik viršijamai daliai taikomą progresiją;
- fiksuotą 15 proc. dividendų tarifą, kurie apskritai nesumuojami su metinėmis pajamomis progresijai.
Šis derinys kritikuotinas ne todėl, kad būtų ekonomiškai nelogiškas – jis logiškas kaip politinių kompromisų rezultatas. Tačiau jis nelogiškas kaip vientisa sistema, kurią žmogus turėtų suprasti be konsultanto.
Sudėtinga kasdieniam mokesčių mokėtojui
VMI pateikiami pavyzdžiai tą daugiasluoksniškumą atskleidžia labai aiškiai. Tarkime, žmogus gauna 32 tūkst. eurų darbo užmokesčio ir 5,6 tūkst. eurų palūkanų. Darbo pajamos apmokestinamos 20 proc. tarifu, o palūkanos priskiriamos „ne iš darbo santykių“ pajamoms ir, kadangi neviršija 12 VDU, apmokestinamos 15 proc. Tai nuosekli logika, tačiau ji paneigia populiarų naratyvą, kad „viskas bus viename katile“.
Taip nebus. Tas pats žmogus tais pačiais metais gali turėti ir 20 proc., ir 15 proc., ir (jei pajamos didesnės) 25 proc. ar 32 proc. tarifus. Popierinis „progresijos paprastumas“ realybėje virsta praktiniu klausimu: kiek žmonių iš tikrųjų supras, kodėl metų pabaigoje jie lieka skolingi VMI, nors visus metus mokėjo „pagal taisykles“, tik skirtingais režimais?
Čia slypi ir svarbi socialinė pastaba: progresijos efektas Lietuvoje gali labiausiai paliesti ne milijonierius, o vadinamąją aukštesnę vidurinę klasę – žmones su mišriomis pajamomis: geras atlyginimas, nuomos pajamos, individuali veikla, palūkanos. Būtent jų pajamos dažniausiai peržengia slenksčius ne vienu šuoliu, o „susideda“ iš kelių šaltinių. Valstybei pradėjus sumuoti, ji pradeda matyti realų žmogaus mokumą, bet pats žmogus praranda mėnesinį aiškumą ir sistemą realiai supranta tik tuomet, kai deklaruoja pajamas.
Todėl į klausimą „ar tai gerai?“ tenka atsakyti dvejopai. Makro lygmeniu – taip: sumavimas mažina optimizavimo landas, kai pajamos dirbtinai perstumdomos į mažesnius tarifus. Mikro lygmeniu – daliai žmonių bus blogiau ne tiek dėl didesnio tarifo, kiek dėl to, kad jie pradės suprasti sistemą tik pildydami metines deklaracijas.
Dividendai – moralinis ir ekonominis mazgas
Dividendų tema yra atskiras moralinis ir ekonominis mazgas. Lietuvoje dividendai akcininko lygiu apmokestinami 15 proc., ir VMI tai įvardija tiesiai: dividendams taikomas 15 proc. tarifas, kurį išskaičiuoja išmokėtojas. Pavyzdžiuose dar aiškiau pabrėžiama: pajamos iš paskirstytojo pelno apmokestinamos 15 proc. ir nesumuojamos su metinėmis pajamomis progresijai. Taigi net jei žmogus gauna dideles kitas pajamas, dividendai lieka atskirame apmokestinimo režime.
Ar tai blogai? Priklauso nuo to, ką laikome teisingumu. Jeigu teisingumas reiškia „vienodą tarifą visiems eurams, nepriklausomai nuo pajamų rūšies“, dividendų atskyrimas nuo progresijos atrodo kaip privilegija. Tačiau jeigu teisingumą suprantame kaip „neperlenkime dvigubo apmokestinimo“, dividendų atskyrimas turi pagrindą: dividendai mokami iš jau pelno mokesčiu apmokestinto pelno.
Todėl lyginti verta ne tik „dividendų tarifą akcininkui“, bet ir integruotą naštą – pelno mokestį ir dividendų mokestį kartu. Pagal „Tax Foundation“ 2025 m. duomenis, Lietuvoje integruotas tarifas dividendams yra apie 28,6 proc. (kai pelno mokestis 16 proc., o dividendų tarifas 15 proc.), tuo tarpu Prancūzijoje – apie 57,85 proc., Airijoje – apie 57,13 proc., Danijoje – apie 54,76 proc., Jungtinėje Karalystėje – apie 54,51 proc.
Europa juda kitokia kryptimi
Šie skaičiai svarbūs, nes parodo realią mokesčių naštą kapitalui. Lietuva šioje lentelėje atrodo „švelni“, ir tai yra sąmoningas pasirinkimas – konkurencingumo logika. Tačiau tuomet kyla klausimas: jei kapitalas apmokestinamas santykinai švelniai, o darbo ir veiklos pajamos tampa progresyvesnės, ar mes nelygybę mažiname, ar tik perstumdome naštą tarp skirtingų pajamų rūšių?
Dar svarbiau tai, kad kai kurios Europos šalys juda priešinga kryptimi nei klasikinis „nelieskime dividendų“. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė 2025 m. paskelbė apie dividendų, santaupų ir turto pajamų tarifų didinimą, argumentuodama, kad nėra teisinga, kai skirtingos pajamų rūšys apmokestinamos taip nevienodai, ypač kai joms netaikomos socialinio draudimo įmokos. Tai nėra vien vietinė detalė – tai signalas, kad Europoje vyksta platesnė diskusija apie kapitalo pajamų vietą bendroje mokesčių sistemoje.
Lietuva pasirinko atsargesnį variantą: dividendai paliekami kaip stabilus 15 proc. režimas, o progresija didinama daugiausia ten, kur pajamos labiausiai „matomos“ ir lengviausiai apmokestinamos – darbo užmokesčiui, veiklos ir kai kurioms kitoms pajamoms. Finansų ministerija pabrėžė, kad atsisakyta idėjos taikyti dar aukštesnį tarifą virš 120 VDU, siekiant išlaikyti prielaidas pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistus. Tai tipiškas europinis kompromisas: progresijai sakoma „taip“, bet ne iki tokio lygio, kai kyla konkurencingumo baimė.
GPM reforma – tik dalis nelygybės mažinimo galvosūkio
Jeigu tikslas yra nelygybės mažinimas, skaičiai nemeluoja: Lietuva „Eurostat“ žemėlapyje yra tarp didžiausios pajamų nelygybės šalių, ir vien progresija nuo 20 iki 25 ar 32 proc. šios problemos neišspręs, jei kartu nėra stipraus perskirstymo per socialines išmokas, viešąsias paslaugas ir, svarbiausia, jų efektyvumą.
Kitaip tariant, GPM reforma gali būti žingsnis pirmyn, bet ji nebus „sidabrinė kulka“. Tai labiau bandymas sutvarkyti sistemą, kurioje teisingumo naratyvas per ilgai rėmėsi deklaracijomis, o ne realiais rodikliais.
Vis dėlto teigiamą dalyką čia rasti galima. Jei Lietuva nori mažinti Gini koeficientą, ji nebegali apsimesti, kad progresinis skaičiavimas yra nereikalingas. Europos praktika rodo, kad mažesnę nelygybę dažniausiai turi šalys, kuriose egzistuoja ir progresyvūs mokesčiai, ir stipresni socialiniai mechanizmai. Lietuva, pradėdama aiškiau diegti progresinius mokesčius, bent jau atvirai pripažįsta problemą.
Tačiau lieka vienas klausimas: ar reforma sukurta taip, kad ją suprastų žmogus be sudėtingų skaičiuoklių ir konsultacijų, ar taip, kad ji būtų patraukli pristatymų skaidrėse? VMI paaiškinimai rodo, kad taisykles galima išdėstyti, tačiau jų sluoksnių daug, o būtent sluoksniai ardo pasitikėjimą – nes žmonės pradeda įtarti, kad sistema turi „išėjimų tiems, kas žino“.
Lietuva pagaliau pradeda apmokestinti pajamas panašiau į Europą, bet europinio paprastumo dar neturi: vietoj vienos aiškios progresijos ji pasirinko kelių režimų kompromisą, kuris mažina optimizaciją vienur, bet sukuria ją kitur. Nelygybės problemą sistema pripažįsta, tačiau dar neaišku, ar realiai pajėgs ją mažinti.
Ne iki galo europietiškas modelis
Platesnėje ES perspektyvoje matyti, kad šalys su mažesne pajamų nelygybe dažniausiai turi ne tik progresinius tarifus darbo pajamoms, bet ir nuosaikiai integruotas kapitalo pajamas į bendrą sistemą. Skandinavijos šalys čia yra klasikinis pavyzdys: dividendai apmokestinami ne simboliškai, o bendra našta dažnai viršija 40 proc., tačiau tai kompensuojama stabilia aplinka, aukšta viešųjų paslaugų kokybe ir aiškiomis taisyklėmis. Kitaip tariant, kapitalas ten „nemėgsta mokesčių“, bet mėgsta nuspėjamumą.
Lietuva kol kas renkasi kitą kelią: darbo ir veiklos pajamos tampa progresyvesnės, o kapitalas lieka santykinai atskirtas. Tai nėra klaida siaurąja prasme, bet tai riboja reformos potencialą mažinti pajamų nelygybę. Gini koeficientas Lietuvoje istoriškai buvo vienas aukščiausių ES, ir nors pastaraisiais metais jis šiek tiek mažėjo, vis dar signalizuoja struktūrinę problemą. Jei didesnės pajamos vis dažniau ateina per kapitalą, o sistema į jas žiūri atsargiau nei į darbo pajamas, perskirstymo efektas bus ribotas.
Čia ir slypi esminė kritinė įtampa, kurią verta įvardyti atvirai: Lietuva reformuoja GPM taip, kad jis būtų europiškesnis forma, bet ne iki galo europietiškas turiniu. Pajamų sumavimas ir progresija – žingsnis pirmyn. Dividendų išskyrimas ir daugiasluoksnė struktūra – žingsnis atgal sistemos vientisumo prasme.
Laukia dar vienas etapas
Lyginant su ES kontekstu, Lietuvos reforma nėra išskirtinai blogai sukalibruota. Ji veikiau atspindi pereinamąjį etapą, kai valstybė bando suderinti tris prieštaraujančius tikslus: didesnį teisingumą, investicijų patrauklumą ir politinį priimtinumą.
Problema slypi ne tiek pačiuose pasirinkimuose, kiek tame, kad jie ne visada aiškiai įvardijami kaip kompromisai. O kompromisai, pristatomi kaip „sisteminiai sprendimai“, dažniausiai ir gimdo visuomenės nepasitikėjimą.
Jeigu Jungtinės Karalystės patirtis Lietuvai ką nors sako, tai štai ką: diskusija apie tai, ar dividendai ir kitos kapitalo pajamos turi likti „atskirame pasaulyje“, tikrai nesibaigs su 2026 m. GPM reforma. Greičiau atvirkščiai – ši reforma taps atspirties tašku kitam etapui, kai bus klausiama, ar mokesčių sistema ne per daug apkrauna darbą ir ne per daug saugo kapitalą. Tai jau ne techninis, o aiškiai politinis klausimas.
Lietuvos GPM reforma akivaizdžiai stovi tarp trijų modelių. Ji nėra skandinaviška, nes kapitalo pajamos lieka iš dalies atskirtos. Ji nėra ir pietietiška, nes tarifai nėra ekstremalūs. Tai veikiau Baltijos modelio evoliucija, kurioje pripažįstama, kad plokšti mokesčiai turi ribas, bet kartu bijoma peržengti liniją, kuri galėtų būti suvokta kaip „per daug“.
Ši pozicija turi ir aiškų trūkumą: nelygybės mažinimo efektas bus ribotas, jei pagrindinė progresijos našta tenka darbo ir veiklos pajamoms, o kapitalas lieka santykinai saugus.
„Lietuviškos tradicijos“ mokesčių politikoje
Lietuvoje mokesčių reformos beveik visada daromos „pusiau“. Ši GPM reforma nėra išimtis – ji puikiai įsilieja į lietuvišką tradiciją mokesčius keisti atsargiai, fragmentiškai ir kompromisiškai.
Norint suprasti, kodėl taip nutinka, reikia grįžti ne į 2026-uosius, o bent į 2009–2010 m. krizės laikotarpį. Po pasaulinės finansų krizės Lietuvoje susiformavo labai stipri politinė ir visuomeninė nuostata: mokesčių didinimas prilyginamas ekonominei grėsmei.
Krizės metu buvo didinami mokesčiai, mažinamos pensijos, atlyginimai, ir šis laikotarpis paliko gilų randą kolektyvinėje atmintyje. Nuo tada beveik kiekviena valdžia mokesčių klausimu elgėsi taip, lyg vaikščiotų minų lauku.
Tai paaiškina, kodėl Lietuvoje reformos dažniausiai daromos ne „iš esmės“, o per išimtis, slenksčius ir pereinamuosius mechanizmus. Vietoje vieno aiškaus sprendimo atsiranda 12 VDU ribos, 500 eurų lengvatos, atskiri dividendų režimai, specialios taisyklės skirtingoms pajamų rūšims. Kiekviena išimtis atskirai turi logiką, tačiau kartu jos sudaro sistemą, kuri atrodo sukonstruota ne iš vieno plano, o iš daugybės politinių sandorių.
Kita priežastis – pasitikėjimo problema. Šalyse, kuriose mokesčių sistema yra progresyvi ir sudėtinga, bet visuomenės priimama, egzistuoja gana aukštas pasitikėjimas valstybe. Lietuvoje šis pasitikėjimas vis dar trapus. Todėl politikai dažnai vengia aiškių, griežtų sprendimų, nes jie lengvai gali būti interpretuojami kaip „baudimas“, o ne kaip solidarumas.
Pereinamasis etapas ir ekonominės struktūros ypatumai
Dar viena priežastis – ekonominės struktūros ypatumai. Lietuvoje labai didelė ekonomikos dalis remiasi smulkiu ir vidutiniu verslu, individualia veikla, savarankišku darbu. Tokiose struktūrose aiški, griežta progresija dažnai sukelia didesnį pasipriešinimą nei šalyse, kur dominuoja didelės korporacijos ir stabilios darbo vietos. Todėl kompromisas su mažųjų bendrijų vadovais, individualią veiklą vykdančiais asmenimis ir dividendų apmokestinimu tampa beveik neišvengiamas.
To rezultatas – sistema, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo racionali, bet gilesniame lygmenyje siunčia dviprasmišką žinutę. Valstybė sako: „mes norime daugiau teisingumo“. Tačiau kartu sako ir: „mes labai bijome perlenkti lazdą“. Ši baimė materializuojasi pusinėse reformose, kurios nei iki galo išsprendžia problemą, nei palieka seną sistemą nepaliestą.
Būtent todėl 2026 m. GPM reforma greičiausiai nebus paskutinis žodis. Ji labiau primena pereinamąjį etapą, kuriame Lietuva pripažįsta, kad plokšti mokesčiai nebepajėgūs spręsti nelygybės, tačiau dar nėra pasirengusi pilnai europinei progresijos logikai. Istoriškai tokie etapai trunka ne vieną politinę kadenciją – tik po kelių ciklų tampa aišku, ar šalis juda link nuoseklios sistemos, ar lieka amžinai „tarp“.
