Kinų mokslininkai pristatė novatorišką būdą stabdyti dykumėjimą – laboratorijose išaugintos bakterijos purškiamos ant smėlio ir sukuria tvirtą „gyvą šarvą“. Šis metodas ne tik saugo nuo vėjo erozijos, bet ir sudaro sąlygas dykumose augti įprastoms augalų rūšims.
Mokslininkai iš Kinijos sukūrė būdą, kaip sustabdyti dykumų plitimą pasitelkiant specialias bakterijas. Laboratorijose išauginti mikroorganizmai yra purškiami tiesiai ant smėlio, o šie ant paviršiaus suformuoja ploną, bet tvirtą plutą. Šis „gyvas sluoksnis“ neleidžia vėjui išnešioti smėlio ir padeda įsitvirtinti augalams net labai atšiauriomis sąlygomis.
Cianobakterijos, Žemėje egzistuojančios jau daugiau kaip 3,5 mlrd. metų, pasirodė esančios idealus įrankis ekosistemoms atkurti ekstremaliose aplinkose. Gyvendamos jos sugeria anglies dioksidą ir išskiria lipnius cukrus, veikiančius kaip natūralūs klijai – jie suriša atskiras smėlio daleles į vientisą sluoksnį. Be mechaninio sutvirtinimo, bakterijos praturtina dirvožemį azotu ir fosforu, sukuria maistingą terpę, kurios paprastai dykumose labai trūksta.
Kinijos mokslų akademijos atlikti eksperimentai prie Takla Makano dykumos parodė įspūdingus rezultatus. Per 10–16 mėnesių stebėjimų apdorotos teritorijos daug ilgiau išlaikė drėgmę nei gretimos, neapdorotos smėlio zonos. Tamsus mikrobinės plėvelės pigmentas ir jos ypatinga struktūra sumažina išgaravimą. Tai suteikia jaunoms žolėms ir krūmams kritiškai svarbų laiką įsišaknyti iki prasidedant ekstremalioms karščiams.
Tyrimas remiasi rekordiškai ilgu, 59 metus trukusiu dykumėjimo ir žemės atsigavimo monitoringu. Lygindami natūralius procesus su kontroliuojamu įsikišimu, mokslininkai nustatė, kad dirbtinis cianobakterijų įvedimas sutrumpina brandžios ekosistemos formavimosi trukmę nuo dešimtmečių iki vos keleto metų. Laboratoriniai bandymai patvirtino, kad tokia biopluta daugiau kaip 90 % sumažina dirvožemio nuostolius dėl vėjo. Tai praktiškai sustabdo smėlio audras lokaliu mastu.
Laikui bėgant mikrobinis sluoksnis evoliucionuoja: prie bakterijų prisijungia kerpės ir samanos. Taip sistema tampa dar atsparesnė šalčiams ir audroms. Vis dėlto mokslininkai įspėja, kad šis „gyvas skydas“ išlieka itin pažeidžiamas mechaninio poveikio. Automobilių ratai ar gyvulių ganymas gali lengvai sunaikinti ploną plėvelę. Todėl šios technologijos taikymo plėtra reikalauja ne tik tikslių biologinių skaičiavimų, bet ir griežtos atkurto ploto apsaugos nuo žmogaus veiklos.
Pastarųjų metų klimato reiškiniai dar kartą primena, kokia trapi yra mūsų planetos aplinka. Pavyzdžiui, galingos žiemos audros, užklupusios Floridą sausio pabaigoje ir vasario pradžioje, sukėlė neįprastą vandenyno spalvos pokytį: staigus temperatūros kritimas ir stiprūs vėjai pakėlė senus karbonatinio dumblo sluoksnius, o gilus Meksikos įlankos mėlis nušvito ryškiais turkio ir smaragdo atspalviais. Tokie reiškiniai parodo, kaip jautriai Žemės ekosistemos reaguoja į klimato pokyčius ir kaip svarbu ieškoti inovatyvių sprendimų, padedančių jas apsaugoti.
