Po Antarktida plyti milžiniška gravitacijos anomalija, kuri susiformavo dar dinozaurų laikais. Šis reiškinys nekelia tiesioginio pavojaus žmonijai, tačiau padeda mokslininkams geriau suprasti, kaip Žemės gelmių procesai veikia ledo skydus, jūrų lygį ir ilgalaikę klimato kaitą.
Po Antarktidos ledu slypi vadinamoji „gravitacijos skylė“ – unikali geologinė anomalija, susiformavusi dešimtis milijonų metų prieš dabartį, dar dinozaurų epochoje. Nors pavadinimas skamba grėsmingai, pats reiškinys žmonėms jokio tiesioginio pavojaus nekelia. Priešingai – jis leidžia tyrėjams tiksliau atsekti, kaip vystėsi žemyno ledo skydas ir kaip tai susiję su pasauliniu klimatu.
Kalbama apie Antarktidos geoidinį minimumą (angl. Antarctic Geoid Low, AGL) – regioną, kuriame gravitacija yra šiek tiek silpnesnė nei aplinkiniuose Žemės plotuose. Dėl to vandenyno lygis aplink Antarktidą yra žemesnis už pasaulinį vidurkį: vanduo tarsi „nuteka“ į sritis, kuriose gravitacijos trauka stipresnė.
Gravitacijos jėga Žemėje nėra vienoda visur. Ji priklauso nuo medžiagos masės ir uolienų tankio mantijoje. Šie tankio skirtumai Žemės gelmėse ilgainiui veikia vandenyno vandens pasiskirstymą. Ryškiausiai tai pasireiškia būtent Antarktidos regione.
Kaip mokslininkai „nuskenavo“ Žemę?
Tyrėjų komanda šią anomaliją nagrinėjo pasitelkusi duomenis apie žemės drebėjimus. Analizės rezultatai publikuoti moksliniame žurnale Scientific Reports.
„Įsivaizduokite, kad darome kompiuterinę visos Žemės tomografiją, tik vietoj rentgeno spindulių naudojame žemės drebėjimus“, – aiškino vienas iš tyrimo autorių, Floridos universiteto geofizikas Alessandro Forte. Pasak jo, seisminės bangos veikia kaip savotiška „šviesa“, leidžianti pažvelgti giliai į planetos vidų.
Remdamiesi seismologiniais duomenimis, mokslininkai sukūrė trimatį fizinį Žemės gelmių modelį ir palygino jį su palydoviniais gravitacijos matavimais. Tuomet, naudodami kompiuterinį modeliavimą, jie „atsuko“ geofizikinius procesus apie 70 milijonų metų atgal, kad atsektų, kaip formavosi ši gravitacijos anomalija.
Klimatas ir anomalijos stiprėjimas
Tyrimų duomenimis, anksčiau „gravitacijos skylė“ buvo silpnesnė, tačiau maždaug prieš 30–50 milijonų metų ji žymiai sustiprėjo. Šis laikotarpis sutampa su reikšmingais klimato pokyčiais Antarktidoje ir ledo sluoksnio formavimusi.
Lydimieji glaciologiniai procesai daro didelę įtaką pasaulinėms ekosistemoms: lemia bendrą pasaulinį jūrų lygio kilimą ar kritimą, taip pat prisideda prie vandenyno vandens chemijos ir rūgštingumo pokyčių.
Mokslininkai pabrėžia, kad tokie regionai reikalauja itin detalių tyrimų. Kitas jų darbo etapas – patikrinti tiesioginį ryšį tarp gravitacijos anomalijos stiprėjimo ir Antarktidos ledo skydo vystymosi.
„Kaip mūsų klimatas susijęs su procesais planetos viduje? Jei geriau suprasime, kaip Žemės gelmės veikia gravitaciją ir jūros lygį, galėsime tiksliau paaiškinti veiksnius, kurie lemia didžiųjų ledynų augimą ir stabilumą“, – teigė Forte.
Šis tyrimas suteikia naujų užuominų, kaip ilgalaikėje perspektyvoje mantijos procesai gali veikti Žemės klimatą – nuo ledo skydų dinamikos iki lėto, bet reikšmingo jūrų lygio persitvarkymo.
Be gravitacijos anomalijų, Antarktida žinoma ir kaip ledo žemynas, kuriame kadaise dirbo ir pirmosios haskių veislės šunų grupės. 1899 metais jos atgabentos kartu su norvego Karsteno Borchgrevinko ekspedicija ir tapo nepakeičiamais tyrinėtojų pagalbininkais atšiauriomis žiemos sąlygomis.
Šiame žemyne pastaraisiais metais aptinkama ir kitų moksliškai įdomių objektų – nuo ekstremaliomis sąlygomis prisitaikiusių vabzdžių iki neįprastų organizmų, galinčių išgyventi beveik visiškoje ledo dykumoje. Visa tai pabrėžia, kad Antarktida – ne tik ledo ir sniego platybės, bet ir sudėtingų geologinių bei biologinių procesų laboratorija po atviru dangumi.
