Mokslininkai teigia, kad žmoniją galėjo pasiekti lūžio taškas: keičiasi atrankos spaudimas, kuris iki šiol formavo mūsų evoliuciją. Vis daugiau įrodymų rodo, kad šiandien žmogaus raidą gali lemti ne tiek aplinka ar kūno biologiniai apribojimai, kiek kultūra – technologijos, medicina ir mūsų gebėjimas bendradarbiauti sprendžiant problemas.
Pasak tyrėjų, žmonių sugalvoti sprendimai, palengvinantys kasdienybę – nuo centrinio šildymo iki kontaktinių lęšių – biologines problemas išsprendžia nepalyginamai greičiau, nei spėja prisitaikyti genetinė evoliucija. Dėl to mažėja spaudimas, kuris anksčiau skatino genetines adaptacijas.
Kultūrinės evoliucijos tyrėjas Timas Waringas iš „Meino universiteto“, kartu su bendraautoriumi Zachary Woodu, taip apibūdino šį procesą:
„Žmonių evoliucija, panašu, perjungia pavarą. Kai vieni iš kitų perimame naudingus įgūdžius, institucijas ar technologijas, paveldime prisitaikančias kultūrines praktikas. Peržvelgę įrodymus matome, kad kultūra problemas sprendžia kur kas greičiau nei genetinė evoliucija. Tai leidžia manyti, jog mūsų rūšis yra didelio evoliucinio perėjimo viduryje“, – aiškino T. Waringas.
Evoliucija – tai procesas, kai gyvi organizmai palaipsniui kinta dėl paveldimų genetinių variacijų. Dažniausiai ji vyksta lėtai ir atsiskleidžia per daugybę kartų, o jos kryptį formuoja aplinkos veiksniai, lemiantys, kurie genai dažniau perduodami palikuonims.
Vienas gerai žinomų pavyzdžių žmonėms – maliarija. Tropikuose, kur ši liga paplitusi, dažniau aptinkami ir pjautuvinės anemijos genai. Taip yra todėl, kad žmonės, turintys vieną tokio geno kopiją, įgyja didesnę apsaugą nuo maliarijos, dažniau išgyvena ir perduoda geną vaikams.
Tačiau per visą žinomą žmonijos istoriją atranką veikė ir kultūra. Pavyzdžiui, gebėjimas suaugus virškinti laktozę, manoma, išplito ankstyvose gyvulininkyste besiverčiančiose bendruomenėse. Kitas atvejis – izoliuota prancūzų–kanadiečių Île aux Coudres populiacija: per maždaug 140 metų ten fiksuota tendencija, kad moterys pirmojo vaiko susilaukia vis jaunesnės, o šis pokytis atsispindėjo ir genetiniame lygmenyje.
Žmonės ir toliau evoliucionuoja, o aplinkos veiksniai vis dar daro įtaką daugeliui pokyčių. Vis dėlto T. Waringas ir Z. Woodas argumentuoja, kad šiuo metu kultūra gali tapti pagrindiniu veiksniu, keičiančiu atrankos spaudimo pobūdį.
„Kultūrinė evoliucija genetinę evoliuciją aplenkia be jokių abejonių. Skirtumas milžiniškas“, – teigė Z. Woodas.
Tai nebūtinai reiškia, kad kultūra iš karto sukuria naujas genetines adaptacijas. Dažnai ji tiesiog pašalina spaudimą, kuris anksčiau galėjo sutrumpinti gyvenimo trukmę.
Štai anksčiau gimdymas galėjo baigtis motinos mirtimi, jei kūdikis būdavo per didelis gimdymo takams. Šiandien cezario pjūvis leidžia išgyventi ir, tikėtina, ateityje susilaukti dar vaikų. Taip pat dabar egzistuoja gydymas ligoms, kurios anksčiau niokojo visuomenes, nors istorinių pandemijų pėdsakai vis dar aptinkami išgyvenusiųjų palikuonių genomuose.
Tyrėjai pasiūlė patikrinamą teoriją: kadangi kultūra evoliucionuoja daug greičiau nei genai, ji gali palaipsniui perorientuoti tai, kaip formuojasi žmogaus savybės. Jie taip pat pasiūlė kiekybinius būdus įvertinti, kaip greitai toks poslinkis galėtų vykti.
Gauti rezultatai leidžia manyti, kad perėjimas jau prasidėjo ir gali net spartėti. T. Waringas siūlo paprastą klausimą, padedantį suprasti idėjos esmę:
„Pagalvokite: kas labiau lemia jūsų gyvenimo baigtis – genai, su kuriais gimėte, ar šalis, kurioje gyvenate? Šiandien gerovę vis mažiau nulemia individuali biologija ir vis labiau – kultūrinės sistemos, kurios mus supa: bendruomenė, valstybė, technologijos. O kultūros svarba ilgalaikėje perspektyvoje auga, nes ji greičiau sukaupia prisitaikančius sprendimus“, – aiškino jis.
Kai kurie mokslininkai įspėja, kad tokio poslinkio pasekmės gali būti dar gilesnės. Jei technologijos ir medicina toliau „apsaugos“ žmones nuo natūralios atrankos, ilgainiui gali keistis pats evoliucijos veikimo mechanizmas.
Tarptautinė tyrėjų grupė, vadovaujama mikrobiologo Arthuro Saniotio iš „Cihan University-Erbil“, viename 2025 m. publikuotame darbe teigė, kad žmonija taip sėkmingai sumažino išorinį atrankos spaudimą, jog galėjo susilpninti savo evoliucinę trajektoriją. Autoriai svarsto, kad ateityje gali prireikti medicininių ir technologinių patobulinimų, siekiant kompensuoti tai, ką jie vadina žalingu poveikiu žmogaus fenotipams dėl susilpnėjusios natūralios atrankos.
Kitaip tariant, gerindami gyvenimą kultūra ir technologijomis galime sukurti grįžtamąjį ryšį: jei tokie sprendimai tampa būtini išlikimui, jų reikės vis daugiau. Ši idėja laikoma kontroversiška – ji kelia sudėtingus klausimus apie tai, kiek toli žmonės turėtų eiti bandydami technologijomis formuoti savo biologiją, ir neišvengiamai primena istoriškai problemiškas eugenikos temas.
Vis dėlto, anot T. Waringo, išeitis nebūtinai yra dar daugiau technologijų. Jis pabrėžia visuomenės organizacijos ir bendradarbiavimo svarbą:
„Kultūrinė organizacija paverčia grupes labiau bendradarbiaujančiomis ir efektyvesnėmis. Jei kultūrinis paveldėjimas ir toliau dominuos, mūsų, kaip individų, likimas ir visos rūšies ateitis vis labiau priklausys nuo visuomenių stiprumo ir gebėjimo prisitaikyti“, – sakė T. Waringas.
T. Waringo ir Z. Woodo straipsnis publikuotas mokslo žurnale „Bioscience“.
