Maždaug prieš 3300 metų sukurtas egiptietiškas dokumentas, šiandien saugomas „British Museum“ rinkiniuose, vėl įžiebė diskusijas apie galimą istorinį pagrindą pasakojimams apie biblinius milžinus. Tai XIII a. pr. m. e. datuojamas tekstas, greičiausiai parašytas faraono „Ramzio II“ valdymo laikais.
Minėtasis dokumentas yra satyrinio laiško forma. Jį skryba, vardu Hori, parašė kitam valdininkui. Nors tekstas buvo skirtas kaip literatūrinis ir rašymo įgūdžių lavinimo pratimas, jame randame detalių apie karinius ir kasdienius realius Kanaano gyvenimo aspektus. Šis regionas tuo metu buvo stipriai veikiamas Egipto ir iš dalies jam pavaldus.
Didžiausią susidomėjimą kelia pasakojimas apie Kanaano kalnuotose vietovėse gyvenusius karius. Papiruse jie aprašomi kaip žmonės, kurie „nuo galvos iki kojų siekia keturis–penkis uolektis“. Perskaičiavus senovinį matą į šiuolaikinius vienetus, tai būtų maždaug 2–2,5 metro ūgio asmenys.
Senovės pasaulyje vidutinis vyro ūgis siekė tik apie 160–170 cm, todėl tokie karių išmatavimai būtų buvę išskirtiniai ir įspūdingi. Net jei aprašymas perdėtas, akivaizdu, kad kalbama apie neįprastai aukštus žmones, gerokai išsiskiriančius iš bendros populiacijos. Egiptietis autorius juos vaizduoja kaip bauginančius ir labai pavojingus priešininkus.
Vis dėlto nemažai tyrėjų pabrėžia, kad papiruse „Anastasi I“ vyrauja satyrinis ir pedagoginis tonas. Hori tekstas, matyt, buvo skirtas mokyti raštininkus, o hiperbolė – tyčinis retorinis įrankis. Todėl perdėti pavojų ir didinti priešų „gigantiškumą“ galėjo būti literatūrinis sumanymas, o ne tikslus realybės fiksavimas.
Sąsajos su biblinių milžinų pasakojimais
Pasakojimas apie neįprastai aukštus karius neišvengiamai priminė biblinius tekstus. Pradžios knygoje minima paslaptinga grupė, vadinama nefilimais. Skaičių knygoje aprašomi anakimai – toks galingas ir bauginantis žmonių sambūris, kad izraelitų žvalgai esą jautėsi „tarsi skėriai“ šių milžinų akivaizdoje. Žinomiausias biblinių milžinų tradicijos veikėjas, žinoma, yra Galijotas. Jo ūgis skirtinguose rankraščiuose nurodomas nevienodai – nuo maždaug 2 iki beveik 3 metrų.
Neįprasto ūgio karių aprašymai papiruse „Anastasi I“ kai kuriems mokslininkams atrodo kaip galimas istoriškai realių žmonių, vėliau virtusių legendinių „milžinų“ prototipų atspindys. Vis dėlto kiti tyrėjai ragina atsargiai vertinti šias paraleles ir pabrėžia, jog tokie tekstai atspindi ne tik faktus, bet ir to meto pasaulėžiūrą, baimes bei literatūrines madas.
Istorinis kontekstas: karai Kanaane ir „milžinų“ įspūdis
XIII a. pr. m. e. Egiptas aktyviai vykdė karines kampanijas Kanaane, palaikė ten garnizonus ir valdė ištisą vasalinių miestų–valstybių tinklą. Papirusas „Anastasi I“ rodo, kad egiptiečiai gana gerai pažinojo regiono geografiją ir vietines tautas.
Kai kurie tyrinėtojai mano, kad pasakojimai apie milžinus galėjo kilti dėl susidūrimo su gentimis, kurių ūgis buvo vidutiniškai didesnis nei egiptiečių ar izraelitų, arba dėl ryškių etninių ir kultūrinių skirtumų. Pastarieji galėjo atrodyti tokie stulbinantys, kad priešai buvo įsivaizduojami ir aprašomi kaip „monstriški“. Senovės kariniuose ir herojiškuose pasakojimuose priešų jėga ir išvaizda labai dažnai būdavo sąmoningai išdidinama.
Ar tai įrodymas, ar tik literatūrinė figūra?
Šiandien, remiantis turimais archeologiniais duomenimis, labai sunku kalbėti apie tvirtus fizinius įrodymus, patvirtinančius atskirą „milžinų rasę“. Archeologai iki šiol nėra radę žmogaus palaikų, kurie neabejotinai priklausytų 2,5–3 metrų ūgio asmenims, juo labiau – ištisai tokių žmonių grupei.
Mokslininkai neatmeta galimybės, kad kai kurie ypač aukšto ūgio žmonės galėjo egzistuoti dėl retų hormoninių sutrikimų, pavyzdžiui, gigantizmo. Tokie atvejai yra žinomi ir iš naujesnių laikų. Tačiau tai būtų pavieniai individai, o ne atskira biologinė žmonių grupė ar „milžinų tauta“.
Kol kas papiruse „Anastasi I“ aprašyti kariai laikomi vertingu istoriniu šaltiniu, atskleidžiančiu, kaip senovės egiptiečiai suvokė savo priešus ir kaip literatūriškai formavo karo pasakojimus. Tačiau šis dokumentas nėra laikomas galutiniu įrodymu, kad bibliniuose tekstuose minėti milžinai egzistavo taip, kaip jie vaizduojami vėlesnėje religinėje ir populiariojoje tradicijoje. Norint kalbėti apie tikrus „milžinus“, reikėtų ne tik tekstų, bet ir neabejotinų antropologinių bei archeologinių radinių – o jų iki šiol nerasta.
