Baudos iki 115 eurų ir mirtinas pavojus: štai kaip privalote vežti šunį, kad išvengtumėte tragedijos

Per priekinį susidūrimą vos 72 km/val. greičiu 23 kg sveriantis šuo gali sukelti smūgį, prilygstantį maždaug 1800 kg masei. Vokietijos kelių saugumo ekspertų pateikiami duomenys primena, kokį pavojų automobilyje kelia nepritvirtintas augintinis. Nors Lenkijoje nėra taisyklių, tiksliai nurodančių, kokiu būdu privaloma vežti šunį, tai nereiškia, kad vairuotojas gali laikyti gyvūną ant kelių ir ramiai leistis į kelionę.

Lenkijos teisės aktai nedetalizuoja, ar būtina naudoti konkretų transporterį, specialius petnešas ar bagažinę nuo salono atskiriančias groteles. Vis dėlto atsakomybė gali būti taikoma bendrosios tvarkos pagrindu: jeigu pareigūnas nusprendžia, kad gyvūnas kelia grėsmę transporto priemonėje esančių žmonių saugumui, jis gali skirti iki 115 eurų baudą. Tokia sankcija siejama su bendrąja nuostata, draudžiančia vežti „krovinį“ taip, kad tai keltų pavojų eismo saugumui.

Dar griežtesnės pasekmės numatytos gyvūnų apsaugos nuostatose. Jei gyvūnas vežamas sąlygomis, kurios sukelia kančią, stresą ar kelia akivaizdų pavojų, gali būti taikoma bauda, o kraštutiniais atvejais – ir laisvės atėmimas iki dvejų metų. Tai gali būti taikoma tiek netinkamam vežimui, tiek ir šuns palikimui uždarytame automobilyje.

Mažesniems šunims praktiškiausias sprendimas – tvirtai pritvirtintas transportavimo boksas arba narvas, pastatytas ant galinės sėdynės arba bagažinėje. Jis turėtų būti prisegtas saugos diržu ar specialiais tvirtinimo taškais. Boksas turi būti pakankamai erdvus, kad šuo galėtų pakeisti pozą, bet kartu ir pakankamai „kompaktiškas“, kad staiga stabdant gyvūnas nebūtų blaškomas. Tinkamai pritvirtintas transporterio tipo boksas susidūrimo metu padeda apsaugoti šunį nuo smūgio į automobilio salono detales.

Alternatyva – specialios sėdynės šunims, veikiančios panašiu principu kaip vaikiškos kėdutės. Jos tvirtinamos ant galinės sėdynės ir prisegamos saugos diržu, o šuo jose fiksuojamas petnešomis. Toks sprendimas dažniausiai tinka ramiems, iki keliolikos kilogramų sveriantiems šunims.

Renkantis transporterį, petnešas ar sėdynę verta atkreipti dėmesį į saugumo bandymus ir sertifikatus. Europoje taikoma ECE R17 norma, susijusi su saugos reikalavimais transporto priemonių įrangai, o Vokietijos automobilių klubas „ADAC“ reguliariai atlieka susidūrimo testus, kuriuose tikrinamas transporterių ir petnešų atsparumas smūgiui. Papildomas patikimumo ženklas gali būti „TÜV“ sertifikatas.

Didelius šunis patogiausia vežti universalo, SUV ar vienatūrio tipo automobilių bagažinėje. Bagažinės erdvėje verta patiesti neslystantį kilimėlį, o nuo salono ją atskirti metalinėmis grotelėmis arba apsauginiu tinklu. Tokia pertvara padeda užtikrinti, kad šuo nepatektų į priekinę automobilio dalį tiek kasdienės kelionės metu, tiek avarijos atveju.

Šuniui bagažinėje reikia tiek vietos, kad jis galėtų atsigulti ir pakeisti padėtį, tačiau erdvė neturėtų būti tokia didelė, kad gyvūnas galėtų laisvai „skraidyti“ po visą krovinių zoną. Dideliems šunims taip pat tinka metaliniai narvai, pritaikyti konkrečiam automobilio modeliui.

Jeigu šuns nėra galimybės vežti bagažinėje, ant galinės sėdynės galima naudoti specialias petnešas su diržo jungtimi. Svarbu, kad diržas būtų tvirtinamas prie petnešų, o ne prie antkaklio – staigus trūktelėjimas už antkaklio gali sukelti rimtų kaklo sužalojimų. Petnešos dažniausiai segamos į saugos diržo sagtį arba, jei gamintojas tai numato, tvirtinamos prie „Isofix“ taškų.

Ilgesnėse kelionėse rekomenduojama daryti pertraukas kas dvi–tris valandas: šuo galės pramankštinti kojas, atsigerti ir atlikti gamtinius reikalus. Sustojimų dažnį verta pritaikyti pagal šuns amžių ir temperamentą – šuniukams bei vyresniems šunims pertraukų gali prireikti dažniau. Sustojus augintinį reikėtų visada laikyti su pavadėliu, net jei įprastai jis vaikšto laisvai: nepažįstama aplinka prie judraus kelio didina pabėgimo riziką.

Karštomis dienomis kondicionierius turėtų veikti visos kelionės metu, o šuo privalo turėti nuolatinį priėjimą prie vandens. Prieš važiavimą nerekomenduojama šuns sočiai šerti – pilnas skrandis kartu su automobilio vibracijomis ir lingavimu gali skatinti pykinimą bei vėmimą.

Nors teisės aktai tiesiogiai nereglamentuoja šuns palikimo automobilyje, vasarą uždaroje transporto priemonėje temperatūra per keliolika minučių gali pakilti iki daugiau nei 50 laipsnių Celsijaus. Šunys beveik neprakaituoja – kūno temperatūrą jie reguliuoja daugiausia žiaukčiodami ir per pėdučių pagalvėles, todėl be oro apytakos įkaitusiame salone tai tampa nepakankama.

Pastebėjus šunį įkaitusiame automobilyje, pirmiausia reikėtų pabandyti surasti šeimininką. Jei to padaryti nepavyksta, o gyvūno būklė akivaizdžiai blogėja, stiklo išdaužymas gali būti pateisinamas būtinojo reikalingumo aplinkybėmis. Ištraukus šunį, jo negalima staiga pilti šaltu vandeniu – tai gali sukelti terminį šoką. Geriau perkelti gyvūną į pavėsį ir vėsinti drėgnomis servetėlėmis ar audiniu.

Norint, kad šuo ramiai jaustųsi automobilyje, svarbiausia – laipsniškas pratinimas. Vertėtų pradėti nuo kelių minučių trukmės važiavimų ir pamažu ilginti kelionės laiką. Pažįstamas pledas ar žaislas automobilyje padeda augintiniui sieti aplinką su saugumu. Raminamieji feromonai purškalo ar antkaklio pavidalu kai kuriems šunims gali sumažinti stresą, nors poveikis skiriasi. Jei jokios priemonės nepadeda, veterinaras gali paskirti tinkamus preparatus ilgesnėms kelionėms.