Atskleista neįtikėtina kūno paslaptis: pirmieji mūsų protėviai turėjo ne dvi, o keturias akis

3 min. skaitymo

Senovinių fosilijų tyrimai vis dažniau keičia tai, ką žinome apie gyvybės raidą Žemėje ir mūsų pačių kilmę. Naujausia tarptautinės mokslininkų komandos analizė atskleidė netikėtą faktą: patys ankstyviausi iki šiol žinomi stuburiniai gyvūnai turėjo ne dvi, o net keturias akis. Šis atradimas ne tik praplečia supratimą apie seniausių mūsų protėvių išvaizdą, bet ir padeda geriau suvokti, kaip evoliucionavo sudėtingos regos ir smegenų sistemos.

Retos fosilijos iš pietų Kinijos parodė, kad pirmieji žinomi stuburiniai gyvūnai turėjo keturias akis, o ne dvi. Tai – maždaug 518 mln. metų senumo bežandės žuvys, kurių galvos srityje aptiktos dvi poros regos organų: šoninės akys ir dar viena pora viduryje galvos.

Šis atradimas padeda geriau suprasti, kaip formavosi sudėtingos regos ir smegenų sistemos ankstyviausiuose žmogaus protėviuose. Tarptautinė mokslininkų grupė rekonstruodama senovinių millokunmingidų anatomiją nustatė, kad papildoma akių pora greičiausiai suteikė platesnį regos lauką ir padėjo išvengti plėšrūnų pavojingose kambrio laikotarpio vandenynų ekosistemose.

Tyrėjai analizavo dviejų rūšių fosilijas – Haikouichthys ercaicunensis ir kito millokunmingidų atstovo – iš Čenciango (Chengjiang) rezervato Kinijoje. Fosilijose aiškiai matyti dvi didelės šoninės akiduobės ir dar dvi mažesnės, įsiterpusios tarp jų.

Įprastai minkštieji audiniai fosilijose beveik neišlieka, todėl keturių akių išsaugojimas laikomas itin reta sėkme. Komanda patvirtino jų sandarą pasitelkdama mikroskopinius tyrimus ir cheminę analizę. Junnano universiteto profesorius Peiyunas Cunas pasakojo, kad mokslininkai iš pradžių tyrė tik didžiąsias akis, tačiau buvo smarkiai nustebę, kai tarp jų aptiko dar vieną visiškai susiformavusią porą.

Pasak tyrėjų, mažesnės akys turėjo šviesai jautrių pigmentų ir lęšius, galinčius formuoti vaizdą. Tai rodo, kad papildomi regos organai buvo pilnavertė ankstyvųjų stuburinių jutimo sistemos dalis, o ne atsitiktinis darinys.

Daugelis šiuolaikinių roplių ir varliagyvių iki šiol turi vadinamąją „trečiąją akį“, arba kaktinę (tąsos), kuri dalyvauja šviesos ir paros ritmo reguliavime. Žmonėms ši struktūra evoliucijos eigoje pakito į kankorėžinę liauką – organą, šiandien reguliuojantį miego ciklus ir gaminantį melatoniną.

Pasak mokslininkų, maždaug prieš pusę milijardo metų šios liaukos pirmtakė atliko visavertę regą užtikrinančią funkciją. Vėliau ji sumažėjo, prarado gebėjimą formuoti vaizdą ir įgijo dabartinį vaidmenį – miego ir cirkadinių ritmų reguliatoriaus.

Tyrimo bendraautoris, Bristolio universiteto docentas Jakobas Winteris pažymi, kad šis atradimas keičia ankstyvosios stuburinių evoliucijos suvokimą: mūsų tolimiausi protėviai buvo gerokai labiau vizualiai išsivystę, nei manyta iki šiol.

Primename, kad fosilijos iš Junsiano (Yunxian) regiono Kinijoje parodė, jog šiuolaikinės žmogaus rūšies pirmtakai Rytų Azijoje pasirodė maždaug prieš 1,7 mln. metų – tai net 600 tūkst. metų anksčiau, nei buvo manyta anksčiau.

Dalintis straipsniu
Komentarų: 0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video