Kai kurie maisto produktai, pasibaigus jų tinkamumo vartoti terminui, gali kelti rimtą grėsmę sveikatai, net jei išoriškai atrodo visiškai normalūs. Juos geriausia iš karto išmesti, kad būtų išvengta pavojingų bakterijų dauginimosi ir apsinuodijimo maistu.
Dauguma kulinarinių aliejų, tokių kaip augalinis, rapsų ar alyvuogių, išlieka švieži maždaug 6–12 mėnesių nuo įsigijimo dienos ir apie 3–5 mėnesius po atidarymo, jei laikomi tinkamomis sąlygomis. Kai kurie aliejai, pavyzdžiui, kokosų, gali išlikti tinkami vartoti iki trejų metų.
Laikui bėgant šviesa, šiluma ir oras ardo aliejuje esančius riebalus ir sukelia jų apkarimą. Toks aliejus įgauna aštrų, nemalonų kvapą ir skonį, praranda dalį naudingų riebalų bei antioksidantų.
Pasenę ar apkarę aliejai skatina kenksmingų laisvųjų radikalų susidarymą. Jie gali pažeisti ląsteles, sukelti uždegiminius procesus ir ilgainiui didinti lėtinių ligų riziką. Todėl pasibaigus galiojimo terminui arba atsiradus blogam kvapui ar skonio pokyčiams, aliejų reikėtų nedelsiant išmesti.
Riešutų sviestai ir pastos
Riešutų pastos, ypač žemės riešutų, migdolų ar anakardžių, neatidarytos spintelėje paprastai gali būti laikomos 6–9 mėnesius. Atidarius pakuotę, jos išlieka šviežios maždaug 2–3 mėnesius.
Šiuose produktuose gausu riebalų, kurie, veikiami deguonies, genda, todėl keičiasi pastos skonis ir tekstūra. Net jei tokia pasta nesukelia ūmaus apsinuodijimo, jos vartojimas gali skatinti uždegiminius procesus organizme, pažeisti ląsteles ir ilgainiui didinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką.
Pasibaigus galiojimo terminui, riešutų pastose taip pat gali daugintis pavojingos bakterijos, pavyzdžiui, salmonelės, sukeliančios sunkų apsinuodijimą maistu. Jei ant paviršiaus atsiranda pelėsis ar pasikeičia kvapas, tokią pastą būtina išmesti.
Miltai
Miltų tinkamumo vartoti trukmė priklauso nuo jų rūšies ir laikymo sąlygų. Sandariame inde, vėsioje ir sausoje vietoje laikomi kvietiniai balti miltai paprastai išsilaiko iki vienerių metų.
Viso grūdo miltai galioja trumpiau – iki šešių mėnesių, nes juose yra grūdo gemalas, kuriame gausu naudingų riebalų. Būtent šie riebalai greičiau genda.
Laikui bėgant riebalai, veikiami deguonies, apkarsta, todėl miltai įgauna rūgštoką kvapą ir kartų skonį. Drėgmė gali sudaryti palankias sąlygas tam tikrų rūšių pelėsiui daugintis, o kai kurie pelėsiai gamina mikotoksinus – itin pavojingas medžiagas, galinčias sukelti rimtus susirgimus.
Prieskoniai ir džiovintos žolelės
Dauguma nesmulkintų prieskonių išlieka tinkami vartoti maždaug 3–4 metus. Maltus prieskonius patartina sunaudoti per 2–3 metus, o džiovintos žolelės dažniausiai praranda savo savybes per 1–3 metus.
Daugelis prieskonių ir žolelių yra turtingi antioksidantų ir kitų naudingų junginių, tačiau bėgant laikui jie skyla, todėl pasenę prieskoniai ne tik praranda skonį bei aromatą, bet ir dalį naudingų savybių.
Atidarius pakuotę, malti prieskoniai ir džiovintos žolelės sugeria ore esančią drėgmę. Tai sudaro palankią terpę pelėsiams ir bakterijoms daugintis. Jei prieskoniai susigumuliuoja, pakinta jų spalva, kvapas ar ant paviršiaus atsiranda įtartinų dalelių, juos reikėtų išmesti.
Pupos ir lęšiai
Džiovintas pupas ir lęšius galima laikyti sandėliuke iki metų arba iki ant pakuotės nurodyto tinkamumo termino pabaigos.
Pasibaigus šiam laikotarpiui, jie dažniausiai vis dar tinkami vartoti, tačiau palaipsniui praranda maistinę vertę. Po 2–3 metų gerokai sumažėja juose esančių vitaminų kiekis, o ankštinės tampa kietesnės ir jas sunkiau išvirti.
Nors kai kuriais atvejais seni džiovinti ankštiniai gali ir nekelti tiesioginio pavojaus, vis dėlto rekomenduojama vadovautis galiojimo data. Jei produktas turi keistą kvapą, pakitusią spalvą ar matyti vabzdžių, pelėsio pėdsakų, jo jokiu būdu nereikėtų vartoti.
