Lėtinis skausmas jau seniai siejamas su depresija. Tarp suaugusiųjų, gyvenančių su nuolatiniu skausmu, apie 40 proc. pasireiškia kliniškai reikšmingi depresijos simptomai. Vis dėlto ilgai liko neaišku, kodėl vieniems žmonėms depresija išsivysto, o kitiems – ne.
Mokslininkai daugelį metų bandė suprasti, kas vyksta smegenyse ir ar įmanoma laiku užkirsti kelią depresijos atsiradimui. Naujame tyrime, publikuotame žurnale „Science“, pateikiama užuominų, kad atsakymas slypi konkrečiame smegenų regione.
Tyrimui buvo išanalizuoti 14 462 dalyvių smegenų neurovaizdiniai tyrimai iš Jungtinės Karalystės biobanko kohortos. Palygintos dvi grupės: žmonės, kurie bent septynerius metus patyrė lėtinį skausmą, tačiau neturėjo depresijos simptomų, ir žmonės, kuriems lėtinis skausmas buvo lydimas depresinių simptomų.
Pastarojoje grupėje depresijos simptomai kai kuriems dalyviams buvo nuolat visą septynerių metų laikotarpį, o kitiems jie išsivystė po dvejų ar ketverių metų. Tai leido stebėti, kaip depresija gali atsirasti ilgalaikio skausmo fone.
Neurovaizdiniai tyrimai parodė netikėtus pokyčius hipokampe – smegenų struktūroje, svarbioje mokymuisi ir atminčiai. Tie, kurie patyrė lėtinį skausmą, bet nepranešė apie depresijos simptomus, demonstravo nedidelį hipokampo tūrio padidėjimą ir geresnius atminties rodiklius. Tai atitinka prielaidą, kad smegenys iš pradžių bando prisitaikyti prie skausmo keliamos įtampos.
Tuo tarpu žmonėms, kurie patyrė ir lėtinį skausmą, ir depresiją, buvo fiksuotas sumažėjęs hipokampo tūris bei prastesni kognityviniai rezultatai. Papildoma analizė parodė, kad šie pokyčiai gali formuotis palaipsniui. Tai leidžia manyti, jog hipokampas iš pradžių prisitaiko prie užsitęsusio skausmo, tačiau laikui bėgant tampa vis pažeidžiamesnis, jei skausmas tęsiasi ilgai.
Svarbu tai, kad panašūs dėsningumai pastebėti skirtingų tipų lėtinio skausmo atvejais: esant nugaros, skrandžio, kelio, klubo skausmams, taip pat galvos skausmams. Vadinasi, rezultatai nėra būdingi vien tik vienai konkrečiai būklei.
Norėdami geriau suprasti procesą, tyrėjai pasitelkė graužikų modelius ir stebėjo, kaip vystosi smegenų pokyčiai. Gyvūnams nustatyta panaši hipokampo tūrio kitimo seka ir padidėjęs nervinių tinklų aktyvumas. Iš pradžių buvo fiksuojami vidutiniai kognityvinių funkcijų pagerėjimai, tačiau vėliau atsirasdavo į nerimą panašus elgesys, o dar vėliau – depresijai būdingi požymiai ir prastėjanti atmintis.
Hipokampas jau seniai laikomas svarbiu emocinių prisiminimų formavimuisi ir yra ypač jautrus lėtiniam stresui. Mokslininkai pabrėžia, kad hipokampo plastiškumas – gebėjimas formuoti naujas nervines ląsteles – yra viena iš svarbių prisitaikymo prie užsitęsusio streso grandžių. Tačiau lėtinis stresas siejamas ir su nervinių ląstelių žūties procesų stiprėjimu bei suaugusiųjų neurogenezės slopinimu, t. y. naujų nervinių ląstelių formavimosi hipokampe mažėjimu.
Tyrėjai nustatė, kad ypač svarbi gali būti hipokampo sritis, vadinama dantytuoju vingiu. Tai viena iš nedaugelio sričių, kur naujos smegenų ląstelės formuojasi ir suaugus. Būtent ši sritis, kaip teigiama, tapo kritiniu „perjungimo tašku“ pereinant nuo lėtinio skausmo prie depresijos.
Ankstyvuoju skausmo etapu dantytajame vingyje susidariusios naujos nervinės ląstelės rodė padidėjusį aktyvumą – tai gali reikšti, kad smegenys iš pradžių sukuria apsauginį atsaką į užsitęsusį skausmą. Tačiau ilgainiui imuninės ląstelės, vadinamos mikroglijomis, pradėjo nenormaliai aktyvuotis ir trikdyti įprastą nervinių signalų perdavimą hipokampe.
Šis nenormalus mikroglijų aktyvėjimas, pasak tyrėjų, galėjo žymėti lūžio momentą, kai pradinis apsauginis smegenų mechanizmas ima nebeveikti.
Gyvūnų modeliuose antibiotikas minociklinas slopino nenormalų mikroglijų aktyvumą ir mažino į depresiją panašų elgesį. Be to, šis gydymas padėjo išsaugoti hipokampo struktūrą ir kognityvines funkcijas.
Autoriai daro prielaidą, kad toks gydymas kaip minociklinas ateityje galėtų padėti sumažinti depresijos riziką žmonėms, gyvenantiems su nuolatiniu skausmu, ypač jei būtų pradedamas taikyti anksti.
Kartu pabrėžiama, jog skausmo patyrimą lemia ne vien biologiniai mechanizmai: reikšmę turi ir psichosocialiniai, socioekonominiai bei genetiniai veiksniai. Daliai žmonių šie veiksniai gali sustiprinti lėtinį stresą ir skausmo patirtį.
Vis dėlto egzistuoja ir kitos moksliškai pagrįstos priemonės, mažinančios depresijos riziką. Kito bendradarbiaujančių tyrėjų darbo, kuriame dalyvavo „Fudan University“ ir „University of Cambridge“, rezultatai parodė, kad septyni sveikos gyvensenos veiksniai, įskaitant kokybišką miegą, fizinį aktyvumą ir mitybą, galėtų sumažinti depresijos riziką 57 proc. Šie įpročiai taip pat buvo siejami su didesniu hipokampo tūriu.
Kita galimai naudinga strategija – dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) praktika, kuri skatina būti „čia ir dabar“ bei mažinti blaškymąsi nuo konkuruojančių minčių ir prisiminimų. Tyrimuose siejama, kad ši praktika gali gerinti darbinę atmintį ir didinti hipokampo „tankį“. Apžvalginiai darbai taip pat rodo, kad dėmesingo įsisąmoninimo meditacijos praktikuotojai gali turėti didesnį pilkosios medžiagos kiekį, įskaitant hipokampą, o mokymai gali būti susiję su hipokampo tūrio didėjimu.
Tyrėjų teigimu, naujieji rezultatai padeda atsakyti į ilgai keltą klausimą, kodėl daliai žmonių lėtinis skausmas pereina į depresiją. Jie pabrėžia hipokampo vaidmenį šiame procese ir nurodo galimas kryptis, kaip ateityje būtų galima užkirsti kelią depresijai žmonėms, gyvenantiems su lėtiniu skausmu.
Taip pat manoma, kad atrasti smegenų prisitaikymo mechanizmai gali būti svarbūs ir kitoms būklėms, kai smegenims tenka ilgai susidurti su lėtiniu stresu, pavyzdžiui, po psichologinių traumų.
