Mokslininkai įspėja, kad kosmosas gali išnykti maždaug po 10⁷⁸ metų – tai šokiruojamai trumpas laikotarpis, palyginti su ankstesniais vertinimais.
Prie tokios išvados priėjo trys Nyderlandų tyrėjai. Jų skaičiavimai rodo, kad Visata nyksta greičiau, nei manyta iki šiol. Į tai leidžia spręsti naujausi Hawkingo spinduliuotės skaičiavimai. Šis reiškinys, pirmą kartą teoriškai aprašytas 1974 m. fiziko Stepheno Hawkingo, aiškina, kaip ypač tankūs objektai, tokie kaip juodosios bedugnės ar neutroninės žvaigždės, pamažu netenka masės skleisdami daleles, atsirandančias dėl kvantinių efektų jų gravitaciniuose laukuose.
Tyrėjai šį procesą pritaikė ir kitiems kosminiams kūnams, pasiūlydami, kad ir jie gali lėtai „išgaruoti“. Atlikus skaičiavimus paaiškėjo, kad paskutiniai žvaigždžių likučiai išnyks maždaug po 10⁷⁸ metų. Tai reikštų, kad Visatos pabaiga ateitų gerokai anksčiau, nei prognozavo ankstesni modeliai, kurie Visatai „skyrė“ apie 10¹¹⁰⁰ metų.
Novatoriška Hawkingo spinduliuotės interpretacija
Nyderlandų mokslininkų išvados grindžiamos nauja Hawkingo spinduliuotės interpretacija, išplėsta taip, kad ji apimtų ir kitus masyvius objektus su stipriais gravitaciniais laukais, pavyzdžiui, neutronines žvaigždes.
Buvo nustatyta, kad laikas, reikalingas šiems kūnams išgaruoti, priklauso tik nuo jų tankio. Tyrėjams netikėtai paaiškėjo, kad neutroninės žvaigždės ir juodosios bedugnės turėtų suirti maždaug po 10⁶⁷ metų. Šis rezultatas prieštarauja ankstesniems lūkesčiams, nes teoriškai stipresnė gravitacija turėtų spartinti išgaravimo procesą, tačiau pagal naujuosius skaičiavimus taip nėra.
Mėnuliui ir žmonijai liko „tik“ 10⁹⁰ metų
Toliau plėtodama tyrimą, mokslininkų komanda savo lygtis pritaikė ir Mėnuliui bei žmonėms. Apskaičiuota, kad teoriškai prireiktų maždaug 10⁹⁰ metų, kol šie objektai „išgaruotų“ per procesą, panašų į kvantinę Hawkingo spinduliuotę. Šis milžiniškas skaičius pabrėžia, kokiu neįtikėtinai lėtu būtų toks procesas mažo tankio kūnams, neturintiems ekstremalios gravitacijos.
Žinoma, kaip pažymi tyrimo autoriai, daugybė kitų kosminių ar biologinių įvykių gali sunaikinti žmoniją gerokai anksčiau, nei praeitų šis laikotarpis.
Matematikas Walteris van Suijlekomas, vienas iš tyrimo autorių, pabrėžia tokio tarpdisciplininio požiūrio vertę. Pasak jo, užduodant klausimus apie kraštutines situacijas ir tikrinant ribinius atvejus, siekiama geriau suprasti teoriją ir galbūt vieną dieną atskleisti Hawkingo spinduliuotės paslaptį.
Nors šis darbas yra teorinis ir sąmoningai spekuliatyvus, jis parodo, kaip mokslas gali tirti ir kvestionuoti dėsnius, valdančius kosmosą, ir taip plėsti mūsų supratimą apie Visatos ateitį.
