Dujos amerikietiškam automobiliui dažnai atrodo kaip logiškas būdas tęsti taupymą, tačiau „amerikiečių“ atveju viską lemia ne tiek tai, kad automobilis atkeliavo iš JAV, kiek konkreti variklio degalų sistema ir elektronikos ypatumai. Esminis skirtumas atsiranda ten, kur variklis turi tiesioginį įpurškimą: tada dujų įranga tampa ne „uždėjau ir važiuoju“ sprendimu, o projektu, kuriam reikia programavimo, suderinamumo ir neišvengiamos benzino dalies.
Pats faktas, kad automobilis iš JAV, jo nepaverčia kažkuo „iš kitos planetos“. Daugelis modelių yra globalūs, o jų varikliai visiškai sutampa su europinėmis versijomis. Problema atsiranda dėl to, kad rinką užplūdo pigesni, amerikietiški vadinami automobiliai su GDI, TSI, FSI, TFSI, EcoBoost, SkyActiv ir kitais tiesioginio įpurškimo varikliais, kuriuos anksčiau žmonės daug rečiau dujindavo. Kai noras sutaupyti susiduria su tiesioginiu įpurškimu, atsiranda techninių niuansų, kurių ignoruoti nebegalima.
Varikliuose su tiesioginiu įpurškimu dujos dažniausiai tiekiamos į įsiurbimo kolektorių, o dalis benzino ir toliau purškiama tiesiai į degimo kamerą. Tai turi dvi labai konkrečias pasekmes. Pirma, sutaupymas nėra toks didelis kaip varikliuose su paskirstytuoju įpurškimu, nes dalis kuro vis tiek išlieka benzinas. Antra, montavimas ir derinimas tampa sudėtingesni, nes būtina sinchroniškai suderinti dujų ir benzino purkštukų darbą kiekviename cilindre atskirai. Realioje eksploatacijoje tokie varikliai dažnai ir toliau sunaudoja apie 15–30 procentų benzino, priklausomai nuo konkrečios sistemos, nustatymų, važiavimo režimų ir vairavimo stiliaus.
Kita svarbi tema – elektronika ir programinė įranga. Ne visi dujų įrangos valdymo blokai leidžia korektiškai dirbti su tiesioginiu įpurškimu, nes tam reikalingi konkrečiam variklio kodui pritaikyti algoritmai ir žemėlapiai. Todėl svarbu ne tik nuspręsti, kokį reduktorių ir purkštukus pasirinkti, bet ir įsitikinti, ar konkreti dujų sistemos valdymo „dėžutė“ apskritai turi pilną palaikymą būtent tam variklio valdymo scenarijui. Praktikoje tai reiškia, kad du tokio paties darbinio tūrio varikliai gali reikalauti visiškai skirtingų sprendimų vien dėl skirtingos valdymo bloko logikos, purkštukų darbo strategijų ir diagnostikos ypatumų.
Kita vertus, daugeliu atvejų viskas išlieka gana paprasta. Jei variklis turi paskirstytąjį, kitaip vadinamą netiesioginį, įpurškimą, amerikietiškam automobiliui dažniausiai tinka standartiniai komponentai, parenkami pagal cilindrų skaičių ir galią. Tokiu atveju didžiausia rizika tampa ne pati technologija, o montavimo kokybė: laidų išvedžiojimo kultūra, žarnelių trasavimas, tikslus kalibravimas ir aptarnavimo drausmė.
Norint, kad sprendimas būtų racionalus, pirmasis žingsnis visada turėtų būti tiksliai nustatyti variklio tipą ir įpurškimo sistemą dar prieš perkant automobilį. Jei variklis su tiesioginiu įpurškimu, reikia iš anksto susitaikyti su tuo, kad dujų sistema bus brangesnė, atsipirkimas – lėtesnis, o faktinis sutaupymas – mažesnis, nes benzino visiškai atsisakyti nepavyks. Antrasis žingsnis – rinktis ne patį pigiausią komplektą, o tokį sprendimą, kuris turi realų palaikymą konkrečiam variklio modeliui ir yra aptarnaujamas patikimo serviso. Svarbu, kad šis ne tik sumontuotų įrangą, bet ir sugebėtų ją korektiškai sukalibruoti bei reguliariai prižiūrėti. Trečiasis žingsnis – planuoti periodinę priežiūrą: laiku keisti filtrus, atlikti patikras, koreguoti slėgį ir mišinio sudėtį. Dujų įrangos ignoravimas labai greitai paverčia taupymą nuolatinių problemų grandine.
Ekonominiu požiūriu verta blaiviai paskaičiuoti sąnaudas ir galimą naudą. Jei automobilis nuvažiuoja nedaug, net ir idealiai sumontuota sistema atsipirks lėtai, o tiesioginio įpurškimo atveju atsipirkimą dar labiau lėtina nuolatinis benzino „priedas“. Jei metinė rida didelė ir degalų sąnaudos aukštos, dujų įranga dažniausiai yra logiškas pasirinkimas, bet tik tuo atveju, kai parinktas tinkamas komplektas, o meistrai turi praktinės patirties būtent su tuo varikliu ir jo valdymo sistema.
