Verta bent kartą pabandyti, kad pajustumėte skirtumą. Paprastas įprotis gali paversti riešutus organizmui „draugiškesniu“ produktu. Pokytis juntamas ir skonyje, ir tame, kaip kūnas priima šią maistingą užkandžio saują.
Daugelis riešutus kramsnoja tiesiog taip, laikydami juos idealiu natūraliu užkandžiu. Tačiau yra niuansų, kurie padeda iš jų gauti dar daugiau naudos, o valgymą padaro lengvesnį ir malonesnį.
Riešutai ir sėklos yra tikras riebalų, baltymų, vitaminų ir mineralų lobynas. Vis dėlto juose yra ir natūralių junginių, kuriuos augalas „sukuria“ apsaugai: fitino rūgšties ir fermentų inhibitorių. Fitino rūgštis gali surišti svarbius mineralus – geležį, cinką, magnį, kalcį – ir paversti juos sunkiau pasisavinamomis formomis. Fermentų inhibitoriai, savo ruožtu, gali lėtinti virškinimo fermentų veiklą, todėl riešutus organizmui tampa sunkiau suskaidyti. Dėl to po didesnės porcijos kai kuriems žmonėms pasireiškia sunkumo jausmas ar pilvo pūtimas.
Mirkymas imituoja dygimo pradžią. Vanduo suaktyvina vidinius procesus, kurių metu dalis šių medžiagų išsiskiria į skystį arba neutralizuojama. Dėl to mineralai tampa lengviau prieinami, baltymai ir riebalai geriau suskaidomi, o patys riešutai įgauna minkštesnę tekstūrą ir švelnesnį, „švaresnį“ skonį. Rezultatas – geresnis maistinių medžiagų pasisavinimas ir lengvesnis pojūtis suvalgius net ir didesnį kiekį.
Imkite norimą kiekį riešutų ar sėklų ir užpilkite švariu vandeniu santykiu 1:2. Taip pat kiekvieniems 140 g riešutų įdėkite 1 arbatinį šaukštelį druskos – ji padeda suaktyvinti procesus ir sustiprina neutralizavimo efektą.
Mirkymo laikas priklauso nuo riešutų ar sėklų rūšies.
Svarbu: vandenį reikėtų keisti kas 8 valandas, kad pašalintumėte į skystį išėjusias medžiagas ir neleistumėte produktui įgauti pašalinio poskonio.
Po mirkymo riešutus ar sėklas gerai perplaukite po tekančiu vandeniu. Jei norite, juos galima lengvai pradžiovinti orkaitėje, nustatę žemiausią temperatūrą, arba tiesiog palikti nuvarvėti ir išdžiūti kambario ore.
