Šiljono (Chillon) pilies ištakos siekia XI amžių, kai Savojaus dinastija prie Ženevos ežero pastatė tvirtovę svarbiame prekybos kelyje iš Apeninų pusiasalio į Šiaurės Europą. Pilis įgavo ovalo formą, atitinkančią tikros salos, ant kurios ji buvo pastatyta, kontūrus, o jos matmenys siekia apie 100 metrų ilgį ir 50 metrų plotį.
Šiljono pilies istorijoje išskiriami trys laikotarpiai: Savojaus giminės valdymas, Berno valdytojų era ir Vo (Vaud) kantono etapas. Didžiausią reikšmę tvirtovė įgijo XIII amžiuje, kai, Petro II Savojaus nurodymu, tapo vasaros rezidencija. Taip buvo iki 1536 metų, kai pilis perėjo Berniečių žinion.
Berno valdymo laikotarpiu tvirtovė buvo feodalų buveinė, sandėlis, o vėliau – ir grūdų saugykla. Tik 1798 metais Šiljono pilį perėmė Vevey ir Montrė (Montreux) gyventojai, o 1806-aisiais ji pripažinta Vo kantono nacionaliniu turtu. Vis dėlto ar vien audringa istorija paaiškina šios vietos šlovę?
Pilis, įsikūrusi prie ežero, nuo seno traukė menininkus. Ypač ją išgarsino George’as Gordonas Byronas, įkvėptas XVI amžiuje gyvenusio Françoiso Bonivardo likimo, sukūręs žymų poemą „The Prisoner of Chillon“ (Šiljono kalinys). Tačiau Šiljonas sužavėjo ne tik Byroną – stiprų įspūdį jis paliko ir Victorui Hugo, Josephui Mallordui Williamui Turneriui, Levui Tolstojui, Gustavui Courbet, Salvadorui Dalí bei Josephui Hornungui.
Nors praėjo šimtmečiai, tvirtovė prie Ženevos ežero iki šiol laikoma viduramžių galios, romantizmo ir vietos kultūrinio paveldo simboliu. Šiljono pilis yra vienas geriausiai išsilaikiusių ir gražiausių objektų Europoje: joje galima išvysti originalių baldų, gobelenų, dokumentų ir meno kūrinių ekspozicijas.
Daugelis eksponatų priklauso Lozanos Kantono archeologijos ir istorijos muziejui ir buvo rasti archeologinių tyrimų metu 1896–1903 metais. O 1887 metais įkurta Šiljono pilies atkūrimo asociacija, kurios veikla prisidėjo prie tvirtovės restauravimo.
