Naujausi Kanados mokslininkų tyrimai iš esmės keičia iki šiol vyravusį požiūrį į pirmąjį masinį gyvybės išnykimą Žemėje. Paaiškėjo, kad tai nebuvo lėtas ir palaipsnis procesas, kaip manyta anksčiau. Planetos biosfera galėjo būti sunaikinta staiga, per labai trumpą laiką, daugiausia dėl netikėto deguonies kiekio sumažėjimo vandenynuose.
Maždaug prieš 550 milijonų metų įvyko vadinamoji Kotlinio krizė – pirmasis masinis gyvybės išnykimas. Ilgą laiką mokslininkai manė, kad biologinė įvairovė tuo metu mažėjo palaipsniui, o dominuojančias gyvybės formas viena po kitos keitė kitos rūšys. Tačiau nauji radiniai rodo visai kitokį scenarijų.
Rytų Kanadoje, Vnutrinio Lūgo vietovėje, aptiktos išskirtinai gerai išsilaikiusios fosilijos. Jų analizė atskleidė, kad skirtingoms geologinėms epochoms priskirti organizmai iš tiesų gyveno tuo pačiu metu. Tai reiškia, kad iki pat krizės pradžios gyvybė buvo įvairi ir aktyviai vystėsi.
Šie duomenys paneigia lėto ir tolygaus išnykimo hipotezę. Dabar manoma, kad per trumpą laiką išnyko apie 80 procentų didesnių organizmų rūšių. Kadaise gyvybe pulsuojantys vandenynai tapo beveik negyvomis erdvėmis.
Pagrindine tokio staigaus žlugimo priežastimi laikomas ryškus deguonies sumažėjimas vandenyje. Uolienų cheminė analizė rodo, kad įvyko didelio masto anoksija – vandens telkiniai neteko deguonies, būtino daugumai organizmų. Rūšys galėjo išlikti tik nedidelėse, dar gyvybei tinkamose zonose.
Ekosistemų destabilizavimą galėjo paspartinti ir ankstyvieji dugniniai organizmai. Jie aktyviai kniso nuosėdas ir keitė dugno struktūrą, taip pažeisdami iki tol stabilią aplinką. Šis ekologinis sukrėtimas kartu su deguonies trūkumu sukėlė staigų ir plataus masto ekosistemų žlugimą.
Tyrėjams pavyko atkurti įvykių seką dėl išskirtinai gerai išsaugotų fosilijų. Vulkaniniai pelenai, nusėdę vandenyje, tarsi akimirksniu „užantspaudavo“ senovinę ekosistemą. Tai leido išsaugoti net minkštųjų audinių pėdsakus ir tiksliai nustatyti, kas egzistavo prieš pat katastrofą.
Žurnale „Geology“ paskelbti duomenys rodo, kad Žemės biosfera gali būti kur kas jautresnė staigiems pokyčiams, nei manyta anksčiau. Ekologinis stresas, pasiekęs tam tikrą ribą, gali sukelti greitą ir negrįžtamą griūtį. Šis atradimas skatina iš naujo įvertinti ir kitus masinio išnykimo epizodus.
Mokslininkai taip pat primena, kad tolimoje ateityje Žemėje gali susiformuoti naujas superkontinentas. Dėl tektoninių plokščių judėjimo po 200–250 milijonų metų žemynai gali vėl susijungti į vieną masyvą. Tokie pokyčiai iš esmės pakeistų vandenynų sroves, klimatą ir gyvenimo sąlygas.
Svarstomi keli galimi scenarijai – nuo žemynų susitelkimo ties pusiauju iki jų susijungimo prie Šiaurės ašigalio. Kiekvienas jų galėtų lemti ekstremalius klimato pokyčius, globalų atšilimą ar apledėjimą. Atsižvelgiant į Kotlinio krizės tyrimą, tokie staigūs pokyčiai gali būti gerokai pavojingesni Žemės gyvybei, nei manyta iki šiol.
