„Lockheed Martin“ šiuo metu daugiausia dėmesio skiria branduolinės paviršiaus energetikos (Fission Surface Power, FSP) technologijos plėtrai. Ši kryptis laikoma esmine siekiant užtikrinti ilgalaikį žmonių buvimą ir pramoninę veiklą Mėnulyje. Bendrovė pabrėžia lanksčią ir lengvai plečiamą energetinę architektūrą.
Planuojama pradėti nuo 5–10 kW galios sistemų, skirtų pradinėms operacijoms ir rizikai sumažinti. Vėliau jos galėtų būti išplėstos iki 25–50 kW, o ilgainiui – ir iki 100 kW galios. Tokie pajėgumai leistų palaikyti vis didesnio masto komercinę ir pramoninę infrastruktūrą.
„Lockheed Martin“ šią viziją įgyvendina bendradarbiaudama su NASA ir JAV Energetikos departamentu. Pasak bendrovės branduolinių kosminių programų verslo strategijos vadovo Kerio Timonso, 100 kW reaktoriaus kūrimas Mėnuliui ar Marsui nėra paprastas mažesnio projekto išplėtimas. Tai reikalauja naujų inžinerinių sprendimų ir technologinių proveržių.
Jeigu Mėnulyje siekiama sukurti ne tik laikiną stovyklą, bet ir tvarią ekonomiką, būtinas energijos šaltinis, nepriklausomas nuo Saulės. Mėnulio naktis trunka apie dvi Žemės savaites, o kai kurios išteklių turtingos teritorijos nuolat skendi šešėlyje. Tokiose sąlygose saulės energija negali užtikrinti nepertraukiamo veikimo.
Branduoliniai skilimo reaktoriai gali tiekti stabilų ir nuolatinį elektros srautą, nepriklausomą nuo saulės spinduliuotės. Jie galėtų aprūpinti energija gyvenamuosius modulius, roverius ir išteklių gavybos sistemas, reikalingas deguonies ar raketinio kuro gamybai. Tai sudarytų pagrindą ilgalaikei infrastruktūrai.
Po neseniai pasirašyto Baltųjų rūmų vykdomojo įsakymo branduolinė kosminė energetika tapo nacionaliniu prioritetu. „Lockheed Martin“ kartu su partneriais siekia subrandinti technologijas iki planuojamo starto apie 2030 metus. Bendrovės atstovai pripažįsta, kad anksčiau buvo neaišku, ar pirmiau turi atsirasti poreikis, ar infrastruktūra.
Pasak kosminės infrastruktūros direktoriaus Bilio Prato, naujasis politinis sprendimas šią dilemą išsprendė. Įtvirtinus branduolinės energijos naudojimą per Mėnulio naktį, pramonė ir valdžios institucijos gali planuoti architektūras bei verslo modelius. NASA, jo teigimu, kuria atraminę infrastruktūrą būsimai komercializacijai.
FSP technologija laikoma tarpine pakopa į dar ambicingesnes misijas, įskaitant keliones į Marsą. Siekiant sumažinti išlaidas ir sustiprinti tiekimo grandines, pirmenybė teikiama standartizuotai energetinei architektūrai. Ji galėtų būti taikoma tiek orbitinėse platformose, tiek Mėnulio paviršiuje.
Pradiniame etape kompaktiškas 5–10 kW įrenginys galėtų palaikyti šilumą gyvenamajame modulyje ir užtikrinti roverio veikimą net šalčiausią naktį. Tačiau plečiantis pramonei energijos poreikiai sparčiai didės. Regolito kasimas ir išteklių perdirbimas pareikalaus gerokai galingesnių sistemų.
Ilgalaikėje perspektyvoje siekiama 25, 50 ar net 100 kW galios. Tam „Lockheed Martin“ daug dėmesio skiria pažangiai Brėtono ciklo technologijai, kuri efektyviau veikia esant didelėms galioms. Svarbus iššūkis – aukštų temperatūrų valdymas ir visiškai autonominis sistemos veikimas.
Inžinieriai taip pat kuria orbitinę 10–25 kW galios platformą, kuri galėtų tapti mažos rizikos bandomąja sistema. Joje būtų išbandytos kritinės technologijos, tokios kaip šilumos išsklaidymas ir reaktoriaus valdymas. Tai padėtų supaprastinti reguliacinius procesus ir pasirengti būsimoms misijoms.
Didėjant geopolitinei konkurencijai, JAV branduolinę energetiką kosmose vertina kaip strateginį prioritetą. Akivaizdu, kad artimiausiose misijose svarbiausiu įrenginiu gali tapti ne kamera ar teleskopas. Tai bus kompaktiškas branduolinis reaktorius, galintis paversti dvi savaites trunkančią Mėnulio naktį patikimu energijos šaltiniu ir atverti kelią tvariai žmonijos veiklai už Žemės ribų.
