Ar NATO tikrai apgins Lietuvą? 5 straipsnis keitėsi, bet ar to pakanka šiandienai?
Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO) įkurta 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone, 12 valstybių pasirašius Šiaurės Atlanto sutartį. Aljansas buvo sukurtas pirmiausia siekiant apsisaugoti nuo Sovietų Sąjungos ir užkirsti kelią jos ekspansijai Europoje.
Šia sutartimi NATO narės suformavo valstybių bendruomenę, paremtą demokratijos, asmens laisvių ir teisinės valstybės principais. Europos ir Šiaurės Amerikos valstybės susivienijo tam, kad politinėmis ir karinėmis priemonėmis užtikrintų visų Aljanso narių laisvę ir saugumą. NATO pamatas buvo ir išlieka kolektyvinė gynyba, įtvirtinta Vašingtono sutarties 5-ajame straipsnyje: jame numatyta, kad išpuolis prieš vieną NATO valstybę laikomas išpuoliu prieš visas.
Per 77 metus NATO tikslai iš esmės nepasikeitė, o Vašingtono sutartis nebuvo perrašyta. Iki šiol atlikti pokyčiai daugiausia susiję su protokolais, atveriančiais kelią naujų narių prisijungimui. Nuo 1949 m. Aljansas išaugo nuo 12 iki 32 valstybių. Naujausios narės – Suomija ir Švedija, įstojusios atitinkamai 2023 m. ir 2024 m.
1994 m. Lietuva pateikė paraišką dėl narystės NATO. Vykdydama politines ir karines reformas, šalis dešimtmetį kryptingai siekė tapti visateise sąjungininke ir šį tikslą pasiekė 2004 m. kovo 29 d. Tą dieną Šiaulių oro bazėje nusileido NATO naikintuvai, iki šiol nepertraukiamai saugantys Baltijos valstybių oro erdvę.
Lietuva aktyviai dalyvauja Aljanso sprendimų priėmime, operacijose ir iniciatyvose, o karinius pajėgumus vysto pagal NATO reikalavimus. Reaguodama į geopolitinius pokyčius, Lietuva kartu su sąjungininkais nuosekliai didina gynybos finansavimą, stiprina pajėgas, gerina jų parengtį, plėtoja reikalingus pajėgumus ir infrastruktūrą, siekdama užtikrinti, kad kiekvienas NATO teritorijos centimetras būtų apgintas.
2014 m. Rusijai aneksavus Krymą ir pradėjus agresiją Rytų Ukrainoje, NATO valstybės pripažino, kad karinės grėsmės niekur nedingo. Dėl to Aljansas sutelkė dėmesį į atgrasymą ir kolektyvinę gynybą, inicijuodamas transformaciją – perėjimą nuo krizių valdymo užsienyje prie savo teritorijos ir gyventojų gynybos.
2022 m. vasario 24 d. Rusijai pradėjus plataus masto karą prieš Ukrainą, tų pačių metų birželio 29 d. NATO viršūnių susitikime Madride patvirtinta nauja NATO strateginė koncepcija. Joje įvertinta saugumo aplinka ir nustatyti strateginiai tikslai ateinančiam dešimtmečiui. Sutarta stiprinti atgrasymą ir gynybą visose srityse – sausumoje, ore, jūroje, kibernetinėje erdvėje ir kosmose – taikant 360 laipsnių požiūrį į grėsmes. Rusija įvardyta kaip didžiausia tiesioginė ir ilgalaikė grėsmė Aljansui, o terorizmas – kaip asimetrinė grėsmė. Madride taip pat pradėta plataus masto pertvarka, dar kartą įtvirtinant atgrasymą ir kolektyvinę gynybą kaip pagrindinę NATO užduotį.
NATO valstybių ir vyriausybių vadovai 2023 m. Vilniaus ir 2024 m. Vašingtono susitikimuose, remdamiesi Madride nustatytais uždaviniais, priėmė sprendimus dėl tolesnio atgrasymo ir kolektyvinės gynybos stiprinimo, sąjungininkų pasirengimo reaguoti į grėsmes užtikrinimo bei gynybos pramonės skatinimo. Vienas svarbiausių Vilniaus viršūnių susitikimo rezultatų – naujos kartos regioniniai gynybos planai. Juos patvirtinus, tapo aiškiau, kaip ir kokiomis pajėgomis Lietuva kartu su sąjungininkais gintųsi galimos Rusijos agresijos atveju.
2023 m. taip pat priimtas sprendimas dėl Vokietijos brigados nuolatinio dislokavimo Lietuvoje. Tai reikšmingas sprendimas tiek Vokietijai, tiek Lietuvai, turintis didelę svarbą regiono saugumui. Šis žingsnis taip pat laikomas NATO regioninių gynybos planų dalimi.
2024 m. įsteigtos daugianacionalinės Sąjungininkų reagavimo pajėgos (angl. Allied Reaction Force), galinčios greitai reaguoti į grėsmes įvairiomis kryptimis. Jos pakeitė iki tol veikusias NATO greitojo reagavimo pajėgas.
2025 m. Hagos viršūnių susitikimas išskirtas sprendimu nuosekliai ir reikšmingai didinti gynybos išlaidas. Aljanso valstybės sutarė iki 2035 m. pasiekti, kad kasmet gynybai ir saugumui būtų skiriama 5 proc. BVP. Šis sprendimas atspindi Europos sąjungininkų įsipareigojimą didinti atsakomybę ir karinę galią NATO viduje. Jungtinės Amerikos Valstijos išlieka įsipareigojusios Aljansui.
