2020 metais Ketono (Ketton) fermoje, Rutlando grafystėje Anglijoje, aptikta reta romėniško laikotarpio mozaika. Tik po nuodugnios analizės tyrėjams pavyko atskleisti visą jos reikšmę.
Iš pradžių manyta, kad dekoratyvinės grindų dangos fragmentuose pavaizduotos Homero „Iliados“ scenos – klasikinio epo, pasakojančio apie Trojos karą. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad mozaika iš tiesų iliustruoja epizodus iš kito, seniai prarasto kūrinio.
Ne tik Homero „Iliada“ ir „Odisėja“
Apie kokį kūrinį kalbama? Tai Aischilo drama „Frygijiečiai“. Iki šiol jos turinys buvo žinomas tik fragmentiškai ir tik iš vėlesnių autorių užuominų, todėl kiekviena nauja detalė yra itin brangi. Ketone rasta mozaika, datuojama IV amžiumi, vaizduoja tris pagrindines Achilo ir Hektoro konflikto scenas, kurios smulkesnėmis detalėmis skiriasi nuo Homero epo versijos.
Vienas įspūdingiausių siužeto elementų – epizodas, kuriame karalius Priamas mainais į žuvusio sūnaus Hektoro kūną atiduoda milžiniškas aukso atsargas po jo žūties kovoje su Achilu. Ši scena, kurioje, kaip manoma, herojaus kūnas tarsi sveriamas aukso lobio atžvilgiu, „Iliadoje“ nepasirodo. Ji siejama su kitokia literatūrine tradicija, labiau susijusia su klasikinės graikų tragedijos žanru.
Leicesterio universiteto ir organizacijos „Historic England“ tyrėjai, vykdantys kasinėjimus ir analizuojantys radinį, pabrėžia, kad mozaikoje panaudoti meniniai motyvai, būdingi daug senesniems antikos kūriniams. Kitaip tariant, ornamentai, siužetai ir kompoziciniai sprendimai perimti iš žymiai ankstesnės graikiškos keramikos, monetų ir brangenybių.
Šis faktas leidžia manyti, kad romėnų laikų Britanijos meistrai ne tik mechaniškai kopijavo populiarius siužetus. Jie, regis, turėjo prieigą prie plataus klasikinių kūrinių repertuaro ir buvo giliai panirę į viso Viduržemio jūros regiono literatūrines ir menines tradicijas.
Užmiršta drama atgimsta dėka mozaikos iš Anglijos
Radinių visuma leidžia daryti prielaidą, kad vilos savininkas, užsakęs šią mozaiką, siekė pabrėžti savo aukštą išsilavinimą, literatūros išmanymą ir socialinį statusą. Ant grindų pavaizduotos klasinių mitų scenos turėjo demonstruoti erudiciją ir priklausomybę kosmopolitiškam romėnų pasauliui. Tai parodo, kaip giliai Britanijoje buvo įsišakniję Romos imperijos meniniai ir kultūriniai standartai.
Trojos karas, daugeliui geriausiai žinomas iš Homero „Iliados“ ir „Odisėjos“, vis dar išlieka iš dalies legendine istorija. Tiesioginių, visiškai aiškių įrodymų apie daugelį šio karo epizodų nėra, todėl pati karo istoriškumo problema jau dešimtmečius kelia diskusijas tarp istorikų ir archeologų.
Tyrimai rodo, kad tokie atradimai kaip Ketono mozaika praturtina mūsų supratimą apie tai, kaip įvairios Trojos karo versijos buvo pasakojamos ir interpretuojamos senovėje. Jie taip pat atskleidžia, kokiu mastu Trojos karo atminimas buvo įsišaknijęs antikos pasaulio kultūroje.
Vykdomi kasinėjimai ir išsamūs mozaikos tyrimai dar nesibaigė. Ateities analizės turėtų padėti dar geriau suvokti šio unikalaus paminklo kontekstą, dailės tradicijas ir jo reikšmę vėlyvosios Romos Britanijos kultūriniam peizažui.
