Netoli povandeninio kalno viršūnės, į vakarus nuo Vidurio Atlanto kalnagūbrio, dunkso raižytas dugno reljefas. Čia plyti hidroterminis laukas „Prarastasis miestas“ – šarminių jūros hidroterminių šaltinių zona, esanti vadinamajame Atlantidos masyve.
„Prarastajame mieste“ iškilusių bokštų aukštis svyruoja nuo vos pastebimų iki įspūdingo, maždaug 60 metrų siekiančio monolito. Šį hidroterminį lauką mokslininkai pirmą kartą aptiko 2000 metais, daugiau kaip 700 metrų gylyje po vandenyno paviršiumi.
Šis hidroterminis laukas laikomas ilgaamžiškiausiu iš visų iki šiol vandenyne žinomų išmetamųjų šaltinių. Iki jo atradimo nieko panašaus nebuvo rasta.
Nustatyta, kad bent jau 120 000 metų šiame pasaulio regione mantija sąveikauja su jūros vandeniu ir į vandenyną išskiria vandenilį, metaną bei kitus ištirpusius dujų junginius. Lauko plyšiuose ir įtrūkimuose šie angliavandeniliai tampa maisto šaltiniu naujoms mikrobiologinėms bendrijoms, galinčioms egzistuoti visiškai be deguonies.
Šioje aplinkoje gausu sraigių ir vėžiagyvių. Didesni organizmai – krabai, krevetės, jūrų ežiai ar unguriai – čia sutinkami gerokai rečiau, tačiau vis dėlto pasitaiko.
2024 metais tyrėjai paskelbė iš „Prarastojo miesto“ hidroterminio lauko iškėlę rekordinio ilgio mantijos uolienų gręžinį – 1268 metrų ilgio kerną. Mokslininkų teigimu, tikimasi, kad šis kernas padės rasti svarbių įrodymų, kaip Žemėje prieš milijardus metų galėjo atsirasti gyvybė ir kaip jos atsiradimo sąlygos galėjo išlikti mineraluose.
Angliavandeniliai, kurie susidaro „Prarastojo miesto“ šaltinių žiotyse, neatsiranda iš atmosferos anglies dioksido ar Saulės šviesos. Jie formuojasi vykstant cheminėms reakcijoms giliame jūros dugne. Kadangi angliavandeniliai yra vieni pagrindinių gyvybės „statybinių blokų“, tai palieka atvirą galimybę, kad gyvybė galėjo užsimegzti panašioje aplinkoje.
Mokslininkų nuomone, tokio tipo ekosistemos galėtų ir šiandien būti aktyvios Encelade – šeštajame pagal dydį Saturno palydove – ar Europoje, šeštajame pagal nuotolį nuo Jupterio palydove. Panašios sąlygos, tikėtina, galėjo egzistuoti ir Marse praeityje.
Taip pat nustatyta, kad „Prarastojo miesto“ ekosistema, kitaip nei povandeninės vulkaninės žiotys, nepriklauso nuo magmos šilumos. Šiame hidrotermaliniame lauke susidaro iki 100 kartų daugiau vandenilio ir metano nei įprastose povandeninių vulkanų srityse.
Aukščiausias monolitas šiame lauke pavadintas Poseidonu – graikų jūrų dievo vardu. Jo aukštis viršija 60 metrų.
„Prarastasis miestas“ domina ne tik mokslininkus
„Prarastasis miestas“ traukia ne tik tyrėjus, bet ir išteklių ieškančių šalių dėmesį. 2018 metais paskelbta, kad Lenkijai suteiktos teisės į mineralinių išteklių gavybą giliojoje jūros dalyje aplink šią teritoriją.
Pačiame hidrotermaliniame lauke vertingų išteklių, kuriuos būtų galima tiesiogiai išgauti, nėra. Vis dėlto mokslininkai įspėja, kad aplinkinių teritorijų niokojimas gali turėti nenuspėjamų pasekmių šiai unikaliai ekosistemai.
Tyrėjai įsitikinę, kad bet kokie išmetimai ar nuotekos, kuriuos sukeltų gavybos darbai, gali lengvai užtvindyti šią nepaprastą buveinę. Dėl šios priežasties dalis ekspertų ragina įtraukti „Prarastąjį miestą“ į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Vandenyne aptikta milžiniška skylė, pilna paslaptingų virusų
Anksčiau mokslininkai Pietų Kinijos jūroje aptiko milžinišką povandeninę smegduobę, pavadintą „Drakono skyle“. Jos šlaitai smenga beveik 300 metrų žemyn.
Žinoma, kad šioje vietoje nėra deguonies, o saulės šviesa į tokį gylį neprasiskverbia. Tačiau nustatyta, kad tokiomis, atrodytų, neįmanomomis sąlygomis vis dėlto egzistuoja gyvybė – tik visiškai kitokia, nei mums įprasta.
„Drakono skylės“ gylis siekia 301 metrą, o plotis – 162,3 metro. Tai viena didžiausių kada nors užregistruotų karstinių vandenyno smegduobių.
