Pavargote kasti smulkias bulves? Ši veislė nebijo nei didelės drėgmės, nei sausros

Viena yra teisingai pasodinti bulves lysvėje, visai kas kita – išsirinkti tinkamą veislę. Būtent nuo šio sprendimo dažnai priklauso, ar pavyks sulaukti gausaus ir skanaus derliaus.

Noras užauginti idealų bulvių derlių neretai išgaruoja, kai vietoje pilnų kibirų stambių, tvirtų gumbų iš žemės iškasamos smulkios, vandeningos ar puvinio pažeistos bulvės. Pastaraisiais metais orai neleidžia atsipalaiduoti: vieną kartą užpila lietūs, kitą – alina karštis. Ne kiekviena veislė atlaiko tokias „sūpuokles“. Jei nesinori eksperimentuoti su dešimtimis variantų, verta atkreipti dėmesį į vieną aiškų lyderį – veislę „Bellarosa“.

Ši bulvė pelnė pasitikėjimą ne rinkodaros pažadais, o gebėjimu išgyventi ir duoti rezultatą ten, kur kitos veislės tiesiog pasiduoda. Didžiausios bulvių problemos – per didelė dirvos drėgmė arba, priešingai, užsitęsusi sausra. „Bellarosa“ turi kelias savybes, dėl kurių ji laikoma ypač atsparia.

Šios veislės gumbai turi labai tvirtą, šiek tiek šiurkščią, rausvą luobelę. Ji veikia kaip apsauginis šarvas – neleidžia drėgmės pertekliui lengvai prasiskverbti į gumbą. Net jei birželis pasitaiko itin lietingas, bulvės gali ramiai išgulėti dirvoje.

„Bellarosa“ gerai auga ir sunkesnėse molingose dirvose, ir smėlinguose plotuose. Ji geba efektyviai panaudoti turimą drėgmę, todėl trumpalaikis laistymo trūkumas jai dažniausiai nėra kritiškas.

Be to, tai ankstyva veislė. Bulvės spėja užaugti ir suformuoti tvirtą luobelę dar iki pagrindinių ligų, tokių kaip fitoftorozė, aktyvumo piko. Šios veislės gumbai paprastai būna dideli, lygūs, ovalo formos. Jų kerelyje gali būti mažiau nei smulkiagumbių veislių, tačiau kiekviena bulvė dažniausiai būna solidi.