Žiemą, kai sniego iškrenta daug, dažnai kyla praktinis klausimas – ar galima nuvalytą sniegą nuo takų ir įvažiavimo versti ant vejos. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo patogus sprendimas, tačiau storas suspausto sniego sluoksnis gali padaryti žolei nemažai žalos. Viena dažniausių problemų, su kuria tuomet susiduriama pavasarį, yra vadinamasis sniego pelėsis.
Gausiai sningant takus ir įvažiavimus tenka valyti gana dažnai, todėl sniegas paprastai nustumiamas į artimiausią vietą – dažniausiai ant vejos. Vis dėlto vietose, kur susikaupia didelis sniego kiekis, žolė ilgai lieka prispausta ir be oro. Tokios sąlygos tampa palankios grybinėms ligoms.
Sniego pelėsis yra viena dažniausių žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį pasitaikančių vejos ligų. Ją dažniausiai sukelia grybas Microdochium nivale, kuris ypač gerai vystosi esant žemai temperatūrai ir didelei drėgmei.
Šis grybas aktyviausiai plinta tada, kai temperatūra laikosi apie nulį. Tokiu metu sniegas pamažu tirpsta, tačiau žolė po juo vis dar išlieka drėgna ir prispausta. Tokios sąlygos ypač palankios patogeno plitimui.
Didžiausia rizika atsiranda tuomet, kai žiemą dažnai kinta temperatūra. Dieną sniegas ar ledas šiek tiek aptirpsta, o naktį vėl sušąla. Taip susidaro kieta sniego ir ledo danga, po kuria veja negauna pakankamai oro.
Po tokiu ledo sluoksniu žolė ilgai išlieka drėgna ir silpsta. Būtent tokiose vietose pavasarį dažniausiai ir pastebimi pirmieji sniego pelėsio požymiai.
Ši liga paprastai išryškėja tada, kai nutirpsta sniegas ir veja tampa matoma. Ant žolės atsiranda baltos, pilkšvos arba rusvos apnašos, primenančios voratinklį ar vatą.
Dažniausiai tokie pažeidimai matomi vietose, kur žolė buvo prispausta ir išgulėjusi po storu sniego sluoksniu. Pašalinus apnašas galima pastebėti rusvus, išdžiūvusius žolės plotus, kurie atrodo tarsi išdegę.
Jeigu veja jau pažeista sniego pelėsio, pirmiausia svarbu pašalinti negyvą žolę. Tai galima padaryti kruopščiai išgrėbiant pažeistus plotus ir pašalinant pelėsio likučius.
Pavasarį taip pat rekomenduojama atlikti vejos vertikuliaciją. Šis procesas padeda pašalinti susikaupusį veltinį iš sudžiūvusios žolės ir pagerina oro bei vandens patekimą į dirvą.
Kitas svarbus darbas yra aeracija, dar vadinama vejos vėdinimu. Šios procedūros metu dirvoje padaromos skylutės, kurios sumažina dirvos suslėgimą ir leidžia šaknims geriau kvėpuoti.
Jeigu pažeidimai didesni, galima naudoti specialias priemones nuo grybelinių ligų – fungicidus, skirtus vejai. Jos padeda sustabdyti ligos plitimą ir apsaugoti likusią žolę.
Pažeistas vietas taip pat verta atsėti. Ant išretėjusių plotų galima paberti šiek tiek derlingos žemės ir pasėti naujų žolės sėklų, kad veja greičiau atsinaujintų.
Po atsėjimo svarbu palaikyti dirvos drėgmę. Lengvas ir reguliarus laistymas padės sėkloms greičiau sudygti, o jauniems daigams – sustiprėti.
Po sunkesnės žiemos vertikuliacija ir aeracija yra ypač naudingi darbai. Net jei jų paprastai neatliekate kasmet, po žiemos verta skirti tam daugiau dėmesio.
Norint sumažinti sniego pelėsio riziką, žiemą verta stebėti veją. Jei ant jos susidaro storas sniego ir ledo sluoksnis, jį galima atsargiai suskaldyti.
Tam galima naudoti šakes ar kastuvą ir šiek tiek suardyti paviršių. Taip oras lengviau pateks prie žolės ir sumažės drėgmės kaupimasis.
Tačiau svarbu tai daryti atsargiai, kad nebūtų pažeista pati velėna. Per stiprus daužymas gali padaryti daugiau žalos nei naudos.
Žiemą taip pat patartina kuo mažiau vaikščioti per įšalusią veją. Nuolatinis mindžiojimas dar labiau suslegia dirvą ir gali padidinti ligų atsiradimo riziką.
Prižiūrint sodą žiemą verta reguliariai patikrinti ir kitus augalus. Stiprūs vėjai, pūgos ar gausūs snygiai gali pažeisti apsaugines dangas, todėl jas kartais reikia pataisyti.
Toks dėmesys padeda apsaugoti ne tik veją, bet ir kitus dekoratyvinius augalus. Tinkama priežiūra žiemą leidžia augalams lengviau ištverti šaltąjį sezoną ir sėkmingai atsigauti pavasarį.
