Idėja, kad pažengusios civilizacijos gali pastatyti milžiniškas konstrukcijas aplink žvaigždes ir taip panaudoti beveik visą jų energiją, jau daugelį dešimtmečių intriguoja mokslininkus. Nauji tyrimai leidžia tiksliau įsivaizduoti, kur mūsų Galaktikoje galėtų būti ieškoma tokių hipotetinių struktūrų ir kaip jos galėtų atrodyti astronominiuose stebėjimuose.
Dar 1960 metais fizikas Freemanas Dysonas pasiūlė vadinamosios Dysono sferos idėją. Tai būtų milžiniška konstrukcija ar konstrukcijų sistema, supanti žvaigždę ir surenkanti didžiąją dalį jos skleidžiamos energijos. Tokios struktūros aptikimas būtų laikomas vienu aiškiausių aukštai išsivysčiusios nežemiškos civilizacijos egzistavimo įrodymų.
Naujas Arkanzaso universiteto tyrėjo Amírnezamo Amírí darbas padeda astronomams geriau suprasti, kokiose žvaigždžių sistemose tokios megastruktūros teoriškai galėtų būti statomos. Mokslininko teigimu, tam ypač tiktų dviejų tipų žvaigždės – raudonieji nykštukai ir baltosios nykštukės.
Raudonieji nykštukai yra dažniausiai pasitaikančios žvaigždės mūsų Galaktikoje. Jos pasižymi labai ilgu gyvavimo laikotarpiu, kuris gali siekti trilijonus metų. Tokia trukmė suteiktų pakankamai laiko net ir labai pažengusioms civilizacijoms įgyvendinti milžiniškus inžinerinius projektus.
Dėl palyginti nedidelio šių žvaigždžių dydžio Dysono tipo konstrukcijų spiečius galėtų būti išdėstytas gana arti žvaigždės – maždaug 0,05–0,3 astronominio vieneto atstumu. Tai gerokai sumažintų medžiagų kiekį, reikalingą tokiai struktūrai sukurti.
Kita įdomi galimybė yra baltosios nykštukės. Tai yra į Saulę panašių žvaigždžių evoliucijos pabaigos stadijos likučiai, pasižymintys itin mažu dydžiu, kuris sudaro vos apie vieną procentą Saulės spindulio. Dėl tokio kompaktiškumo hipotetinė energiją surenkanti struktūra galėtų būti statoma vos kelių milijonų kilometrų atstumu nuo žvaigždės paviršiaus.
Tokiu atveju konstrukcija būtų mažesnė ir potencialiai stabilesnė, o energijos šaltinis galėtų išlikti pastovus milijardus metų. Tai teoriškai galėtų būti patrauklus sprendimas civilizacijoms, siekiančioms ilgalaikio energijos tiekimo.
Astronomai žvaigždes paprastai klasifikuoja naudodami Hercsprungo–Russello diagramą. Ši schema leidžia lyginti žvaigždes pagal jų paviršiaus temperatūrą ir šviesį. Tačiau jei žvaigždę gaubtų Dysono tipo struktūra, jos padėtis tokioje diagramoje smarkiai pasikeistų.
Pagrindinė priežastis būtų energijos transformacija. Jei struktūra sugertų didžiąją dalį matomos žvaigždės šviesos, ši energija turėtų būti išspinduliuota kitu pavidalu – dažniausiai infraraudonųjų spindulių, arba šiluminės, spinduliuotės forma.
Dėl to tokia sistema diagramoje atrodytų tarsi daug vėsesnė nei įprasta žvaigždė. Pavyzdžiui, jei tipinio raudonojo nykštuko paviršiaus temperatūra siekia apie 3000 kelvinų, Dysono struktūra galėtų sklisti vos apie 50 kelvinų temperatūros infraraudonąją spinduliuotę.
Dar vienas svarbus požymis būtų vadinamasis aplinkos „švarumas“. Natūralios kosminės sistemos dažnai yra apsuptos dulkių debesų, kurių spektre matomos silikatų ir kitų medžiagų linijos. Dirbtinės konstrukcijos, sudarytos iš technologinių elementų, greičiausiai neturėtų tokių dulkių pėdsakų.
Šiuolaikiniai skaičiavimai rodo, kad vientisa kieta sfera aplink žvaigždę būtų fiziškai nestabili ir praktiškai neįmanoma. Todėl dauguma mokslininkų mano, kad realistiškesnis variantas būtų daugybės atskirų konstrukcijų spiečius.
Tokioje sistemoje tarp elementų liktų tarpai, pro kuriuos vis dar matytume dalį žvaigždės šviesos. Dėl to žvaigždės ryškis galėtų kisti netvarkingais šuoliais, kurių neįmanoma paaiškinti vien tik natūraliais žvaigždės aktyvumo procesais.
Didžiausios viltys aptikti tokius signalus šiuo metu siejamos su Džeimso Webbo kosminiu teleskopu. Šis instrumentas pasižymi itin dideliu jautrumu infraraudonajai spinduliuotei, todėl teoriškai galėtų aptikti šiluminį spinduliavimą, sklindantį iš hipotetinių megastruktūrų.
Tačiau įdomių rezultatų pateikia ir ankstesnių misijų duomenys. Pavyzdžiui, infraraudonųjų spindulių teleskopo WISE surinkta informacija jau leido atrinkti kelis neįprastus objektus.
2024 metų gegužę vykdant projektą „Hephaistos“ buvo išanalizuota apie penki milijonai žvaigždžių. Tyrimo metu išskirti septyni objektai, kurie galėtų būti laikomi potencialiais kandidatų sąraše.
Vėliau paaiškėjo, kad bent vienas iš jų buvo klaidingas signalas – toje sistemoje aptikta juodoji skylė. Vis dėlto kiti objektai vis dar kelia klausimų ir yra toliau tiriami.
Naujasis tyrimas suteikia astronomams aiškesnes gaires, kokių požymių ieškoti tarp milijardų žvaigždžių. Tokie kriterijai gali padėti efektyviau nustatyti galimus nežemiškų technologijų pėdsakus.
Tuo pat metu mokslininkai atkreipia dėmesį ir į kitas kosmoso tyrimų pasekmes. Sparčiai didėjantis palydovų skaičius Žemės orbitoje gali ilgainiui turėti poveikį planetos atmosferai, nes į ją vis dažniau patenka sudegusių palydovų liekanos.
Be to, Saulės sistemoje vyksta ir kiti įdomūs procesai. Pavyzdžiui, prie Jupiterio artėja tarpžvaigždinis objektas 3I/ATLAS, kuris suteiks mokslininkams retą galimybę iš arti tirti iš kitų žvaigždžių sistemų atklydusią kosminę medžiagą.
