Viena pirmųjų pavasarinių daržovių, kurias galime ragauti itin anksti, yra ridikėliai. Šios nedidelės, traškios šakniavaisinės daržovės vertinamos ne tik dėl skonio, bet ir dėl gausaus vitaminų bei mineralų kiekio. Jos puikiai tinka salotoms, užkandžiams ar patiekalų puošybai, o kartu teikia nemažai naudos sveikatai.
Valgomasis ridikas yra kilęs iš Azijos, o mūsų kraštuose auginamas jau daugelį metų. Ridikėliuose gausu sieros junginių, kurie pasižymi antibakterinėmis savybėmis ir gali padėti palaikyti gerą žarnyno būklę. Dėl trumpos vegetacijos šios daržovės itin mėgstamos daržininkų.
Ridikėliai gerina žarnyno veiklą, skatina virškinimą ir gali padėti mažinti cholesterolio kiekį kraujyje. Jie taip pat prisideda prie inkstų ir tulžies akmenų susidarymo rizikos mažinimo bei palengvina atsikosėjimą peršalus. Dėl mažo riebalų kiekio ridikėliai tinka ir siekiantiems sumažinti kūno svorį.
Teigiamą poveikį organizmui lemia juose esantys vitaminai ir mineralai. B grupės vitaminai ir vitaminas C stiprina imunitetą, folio rūgštis svarbi kraujodarai ir nervų sistemos veiklai. Kalis palaiko normalią širdies funkciją, kalcis stiprina kaulus, o karotenas prisideda prie geros regos išsaugojimo.
Ridikėliai nėra reiklūs, todėl gali būti auginami tiek atviroje dirvoje, tiek šiltnamyje ar po plėvele. Klasikinis būdas – tiesioginė sėja į lysvę, tačiau siekiant ankstesnio derliaus dažnai pasirenkamas paankstinimas. Šiltnamyje ar šiltesnėje lysvėje derlių galima nuimti jau po maždaug trijų savaičių nuo sudygimo.
Šiai daržovei labiausiai tinka lengvos, greitai įšylančios ir pakankamai derlingos dirvos. Prieš sėją dirvą rekomenduojama gerai supurenti ir praturtinti kompostu. Kompostas ne tik pagerina dirvos struktūrą, bet ir skatina naudingų mikroorganizmų veiklą.
Į šiltnamį ar paankstintą lysvę ridikėlius galima sėti jau vasario pabaigoje, jei dirva pakankamai sušilusi. Tarpueiliuose rekomenduojama palikti apie 10 centimetrų atstumą, o sudygusius augalus praretinti. Dirva turėtų būti vidutiniškai drėgna, tačiau svarbu vengti perlaistymo.
Per didelė drėgmė skatina pelėsių ir puvinių atsiradimą, silpnina šaknis ir didina ligų riziką. Nuo balandžio ridikėlius galima sėti tiesiai į atvirą dirvą ir derlių imti visą sezoną iki pirmųjų šalnų. Tuo metu šiltnamyje jau galima planuoti šilumamėgių daržovių auginimą.
Šiuolaikinės veislės gerokai pranoksta įprastą įsivaizdavimą apie mažą, raudoną, apvalų ridikėlį. Galima rinktis baltų, geltonų, violetinių ar dviejų spalvų šakniavaisių. Jie gali būti apvalūs, plokščiai apvalūs, pailgi ar cilindro formos, o skirtingos veislės pritaikytos tiek ankstyvam, tiek viso sezono auginimui.
Nors ridikėliai laikomi gana atspariais, tam tikromis sąlygomis juos gali pažeisti ligos ir kenkėjai. Tankiai pasėtuose plotuose dažnai pasireiškia daigų pašaknio puvinys, dėl kurio daigeliai paruduoja ir nuvysta. Siekiant to išvengti, būtina sėti rečiau ir palaikyti saikingą drėgmę.
Netolygus laistymas gali lemti šakniavaisių trūkinėjimą, ypač po ilgesnio sausros laikotarpio staiga gausiai palijus. Sausomis sąlygomis aktyvesni tampa ir smulkūs vabzdžiai, pažeidžiantys lapus. Todėl reguliarus, bet saikingas laistymas yra viena svarbiausių profilaktikos priemonių.
Ne mažiau svarbi ir sėjomaina. Ridikėlių nereikėtų auginti toje pačioje vietoje kasmet, ypač po kitų kryžmažiedžių šeimos augalų. Tarp tokių augalų auginimo toje pačioje lysvėje turėtų praeiti bent keleri metai, kad būtų sumažinta ligų ir dirvos išsekimo rizika.
