Dekoratyvines žoles specialistai pataria genėti anksti pavasarį, kai oro temperatūra pakyla aukščiau 10 °C. Tinkamiausias metas dažniausiai yra kovo pradžia. Mažiau atsparias šalčiui rūšis geriau genėti kiek vėliau – balandžio pradžioje, kai sumažėja stiprių šalnų tikimybė.
Pampasinės žolės laikomos vienomis įspūdingiausių dekoratyvinių žolių. Jos garsėja dideliais, pūkuotais žiedynais, tačiau yra gana jautrios šalčiui. Net ir kelių metų augalai kartais gali apšalti, todėl juos rekomenduojama sodinti nuo vėjo apsaugotose vietose, o rudenį surišti ir papildomai apkaupti.
Šios rūšies žoles būtina genėti tik pavasarį, dažniausiai kovo mėnesį. Svarbu žinoti, kad pampasinės žolės lapai yra labai aštrūs ir gali pjauti odą kaip popierius. Todėl genint būtina mūvėti storas pirštines ir dirbti atsargiai.
Didelius, senus pampasinių žolių kupstus kartais sunku nupjauti rankiniu sekatoriumi. Tokiais atvejais sodininkai naudoja elektrines sodo žirkles ar net grandininį pjūklą, nes tankūs stiebai būna labai tvirti.
Miskantai – dar viena populiari dekoratyvinių žolių grupė. Tai aukštos, grakščiai vėjyje siūbuojančios žolės, kurios rudenį puošia sodą gausiais žiedynais. Tarp dažnai auginamų veislių galima paminėti miskantą kininį „Memory“, „Zebrinus“ ar miskantą milžiną „Giganteus“.
Miskantai yra atsparesni šalčiui nei pampasinės žolės, todėl teoriškai juos galima genėti ir rudenį. Vis dėlto dauguma specialistų rekomenduoja tai daryti pavasarį, nes sudžiūvę stiebai žiemą veikia kaip natūrali augalo apsauga.
Kai kurie sodininkai, pasigrožėję žiedynais rudenį, miskantus vis dėlto nupjauna dar prieš žiemą. Tai dažniausiai nekenkia gerai įsišaknijusiems ir šalčiui atspariems augalams.
Šluotsmilgės, dar vadinamos rozplenicomis, yra vidutinio aukščio dekoratyvinės žolės. Viena populiariausių veislių – „Hameln“. Tai lengvai auginami augalai, kurie puikiai tinka Lietuvos klimatui.
Vis dėlto kai kurios šluotsmilgių veislės gali būti jautresnės šalčiui. Dėl šios priežasties jų geriau negenėti rudenį, o palikti iki pavasario. Dėl kompaktiško dydžio šias žoles nesunku surišti, kad jos būtų geriau apsaugotos žiemą.
Svarbu žinoti, kad bordo ar burgundiškos spalvos šluotsmilgių veislės dažnai yra vienmetės. Jos paprastai neištveria Lietuvos žiemų, todėl tokias žoles dažniausiai tenka atsodinti kasmet.
Viksvos – žemos dekoratyvinės žolės, dažnai naudojamos gėlynų pakraščiams ar apvadams formuoti. Tačiau jos gali gana greitai plisti ir kartais tampa net invazyvios, todėl verta stebėti jų augimą.
Dėl mažesnio atsparumo šalčiui viksvų nereikėtų genėti per anksti. Geriausia tai daryti balandžio pradžioje. Nors kai kurios viksvos yra visžalės, senus ir apdžiūvusius lapus vis tiek rekomenduojama pašalinti.
Po genėjimo augalas greitai išleidžia naujus, ryškius lapus, todėl atrodo tvarkingiau ir dekoratyviau.
„Hakonechloa“ yra palyginti žema dekoratyvinė žolė, auganti lėtai ir sudaranti elegantišką, fontaną primenantį kerą. Ji taip pat genima pavasarį.
Atliekant pjovimą svarbu nepažeisti naujų ūglių, kurie pradeda dygti labai anksti. Jei jie pažeidžiami, augalas gali lėčiau atsigauti ir augti.
„Stipa“ – lengva, dekoratyvi žolė, kuri gražiai siūbuoja vėjyje ir dažnai sodinama natūralistiniuose želdynuose. Šios žolės dažniausiai nereikia pjauti.
Pakanka ją iššukuoti rankomis, pašalinant sausus stiebus ir lapus. Tačiau toks darbas gali užtrukti, todėl kai kurie sodininkai pasirenka paprastesnį variantą – nupjauna visą kerą labai žemai.
Toks pjovimas taip pat skatina augalą išleisti naujus, tankius stiebus ir suteikia gražų dekoratyvinį efektą. Šį darbą taip pat geriausia atlikti pavasarį.
Genint dekoratyvines žoles svarbiausia laikytis kelių pagrindinių taisyklių. Dauguma žolių genimos pavasarį – nuo kovo iki balandžio mėnesio. Rudenį saugiausia kirpti tik šalčiui atsparias rūšis, pavyzdžiui, kai kuriuos miskantus.
Rudenį taip pat rekomenduojama žoles surišti. Tai padeda apsaugoti augalų kerus nuo drėgmės pertekliaus ir šalčio.
Jaunesnės žolės paprastai trumpinamos iki maždaug 10 centimetrų nuo žemės. Stambesnius, senesnius kerus galima palikti šiek tiek aukštesnius – apie 20 centimetrų.
Genėjimui naudojami aštrūs įrankiai: sekatoriai, sodo žirklės ar elektrinės žirklės. Labai stambiems kerams, pavyzdžiui, miskantui milžinui ar pampasinėms žolėms, kartais prireikia net grandininio pjūklo.
Stengiamasi kerą nupjauti pusapvalės formos, kad augalas vėliau gražiai ataugtų ir išlaikytų dekoratyvią išvaizdą.
Vazonuose auginamas dekoratyvines žoles taip pat geriausia genėti pavasarį. Tačiau jei jos žiemą laikomos šiltesnėje, nuo vėjo apsaugotoje vietoje, jas galima patrumpinti ir rudenį.
Dekoratyvinės žolės pastaraisiais metais labai išpopuliarėjo soduose. Jos nereiklios, gerai auga net skurdesnėje dirvoje ir rudenį tampa tikra sodo puošmena.
Tačiau vėlyvą rudenį ar žiemą jų stiebai pagelsta ir išdžiūsta. Tuomet dažnai kyla klausimas, ar geriau jas nupjauti prieš žiemą, ar palikti iki pavasario.
Specialistai sutaria, kad geriausias sprendimas dažniausiai yra pavasarinis genėjimas. Sudžiūvę stiebai ir lapai žiemą saugo augalo pagrindą nuo šalčio ir padeda augalui lengviau peržiemoti.
Patyrę sodininkai taip pat pataria rudenį žoles surišti. Surištas keras mažiau prisigeria vandens ir sniego, todėl sumažėja puvimo ar iššutimo rizika.
Toks paprastas žingsnis padeda augalams geriau peržiemoti ir užtikrina, kad pavasarį dekoratyvinės žolės vėl greitai atžels ir papuoš sodą.
